Lietuvos mokslininko atradimas ateityje gali padėti įveikti vėžį. Anot biochemiko Skirmanto Kriaučionio, nustačius, kokie konkretūs pakitimai ląstelėse sukelia vėžinius susirgimus, būtų galima efektyviau juos gydyti. Jis buvo vienas iš trijų mokslininkų, praėjusią savaitę už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus atsiėmęs Švietimo ir mokslo ministerijos apdovanojimą.
Biochemikas įvertintas už pasaulinės reikšmės atradimus DNR tyrimų srityje ir bendradarbiavimą su Lietuvos biotechnologais.
S. Kriaučionis (nuotr. Elta)
– Jūsų pavardė yra greta garsių pasaulio mokslininkų. Kaip jums tai pavyko?
– Kelias nebuvo trumpas. Mokiausi Vytauto Didžiojo universitete, po to išvažiavau studijuoti doktorantūros į Edinburgą, vėliau – į Niujorke esantį Rockefellerio universitetą. Ten pavyko atlikti įdomių tyrimų, kurie sulaukė daug dėmesio.
– Dabar daugelis studijuoti važiuoja į užsienį, o jūs pirmąsias studijas baigėte Lietuvoje. Kodėl?
– Tuo metu buvo mažiau galimybių išvažiuoti mokytis į užsienį. Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė. Daugelio šalių mokslo įstaigose studentams ne iš ES šalių buvo taikomi papildomi mokesčiai, todėl norint mokytis užsienyje reikėjo turėti nemažai pinigų. Tačiau dabar, žvelgdamas atgal, manau, kad Lietuvos universitetai gali suteikti labai gerą teorinį, pradinį išsilavinimą.
– Šiandien vadovaujate Oksfordo universiteto mokslininkų grupei, kuri atlieka vėžio tyrimus. Kuo tiksliai užsiima ši grupė?
– Dirbame dvejose srityse, kurių viena yra vėžys. Stengiamės išsiaiškinti, kaip susidaro vėžys ir kaip jis progresuoja. Ypač domimės DNR modifikacijos. Dar dirbdamas Rockefellerio universitete, aptikau naują DNR modifikaciją. Dabar bandome išsiaiškinti, kaip ta modifikacija kinta vystantis vėžiui. Jau yra pastebėta, kad vėžio atveju ji yra prarandama. Tai rodo, kad galbūt ši modifikacija yra svarbus veiksnys susidarant vėžiui. Bandome tai patikrinti.
– Ar jau žinoma, kaip susidaro vėžys ir kaip jį pagydyti?
– Išvadas daryti dar labai anksti. Tikiuosi, kad per ateinančius 10 metų sužinosime. Vėžys nėra vienalytė liga. Šiandien stengiamasi suprasti kuo daugiau apie tą vėžį, kuriuo serga konkretus žmogus ir pritaikyti vaistus individualiai. Manau, kad nebus vieno vėžį gydančio vaisto. Jų bus daug. Kai kurie vėžiai jau dabar yra sėkmingai gydomi, kiti – atvirkščiai.
– Jums 35 metai. Ar tai daug mokslininkui?
– Manau, kad tai nėra daug. Nors vadovauju Oksfordo mokslininkų grupei, kai kurie sutikti žmonės paklausia, kokioje laboratorijoje esu studentas. Bet galbūt dėl to, kad jaunai atrodau. Juos nustebina, kai pasakau, kad jau turiu savo laboratoriją.
– Ar galima sakyti, kad moksle yra ir šiek tiek sėkmės? Juk gali visą gyvenimą kažką tirti ir nieko neatrasti?
– Taip, yra sėkmės komponentas, ir gana stiprus. Tačiau reikia tą sėkmę pagauti už uodegos. Mokslininko gyvenime yra periodai, kai projektai įgyvendinami gana sėkmingai, o rezultatai būna labai įdomūs. Tačiau dažnai paaiškėja, kad idėjas realizuoti neįmanoma, o atlikti tyrimai būna nesėkmingi.
– Buvote apdovanotas ne tik už mokslo pasiekimus, bet ir už aktyvų bendradarbiavimą su Lietuva. Kodėl jums svarbu išlaikyti ryšį su gimtąja šalimi?
– Iš tikrųjų labai smagu ir labai džiugu bendrauti su Lietuva. Kiekvieną kartą čia atvykęs stengiuosi susitikti su kolegomis iš Vytauto Didžiojo universiteto, paskaityti keletą paskaitų. Norisi sudominti studentus, kad jie imtų entuziastingiau žiūrėti į mokslą.
Rūta KUPETYTĖ
