„Laikui bėgant, gyvūnai keisis. Tie pokyčiai leis jiems išgyventi bei susilaukti palikuonių“, – sako geologas Janas Zalasiewiczius iš Leičesterio universiteto. Pavyzdžiui, Kreidos periode, kai gyveno dinozaurai, šalia jų veisėsi ir žinduoliai, tačiau jie buvo mažučiai, žiurkės ar pelės dydžio, nes dinozaurai tuo metu užėmė didesnes ekologines nišas.
Dinozaurams išnykus, šie mažučiai žinduoliai pradėjo klestėti, išsivystė į daugybę skirtingų rūšių. Ir dabar, praėjus pakankamai laiko, žiurkės galėtų užaugti bent iki kapibaros, didžiausio žinomo graužiko, sveriančio iki 80 kg, dydžio. Jei ekosistemoje vis dar būtų laisvos vietos – žiurkės ir toliau augtų.
Didžiausias žinomas graužikas Josephoartegasia monesi gyveno prieš 3 milijonus metų, jis buvo didesnis už bulių ir svėrė daugiau nei toną. Šiandieninis didžiausias jo giminaitis – Pietų Amerikoje gyvenanti avies dydžio kapibara.
Mūsų košmariškos ateities scenarijų galime matyti „žiurkių salose“ – izoliuotuose regionuose, kur žiurkes atgabeno žmonės ir šios greitai tapo dominuojančia rūšimi. Šios salos mokslininkams pasitarnauja kaip „laboratorija“ tirti graužikų evoliucijai. Kaip teigia J. Zalasiewiczius, žiurkės yra vienas iš geriausių pavyzdžių rūšių, kuriai mes padėjome pasklisti po pasaulį, ir jos sėkmingai sugebėjo prisitaikyti įvairiose aplinkose.
Žiurkės sėkmingai varžosi su kitomis rūšimis ir paskatina jų išnykimą, po to užima ištuštintą vietą ekosistemoje. Gigantizmas yra gerai žinomas evoliuciniame procese, jis atsiranda mažam padarui užimant didesniojo paliktą vietą. Štai prieš 50 milijonų metų tolimas mėlynojo banginio protėvis buvo vilko dydžio, pažymi mokslininkas.
Tačiau gyvūnai nebūtinai turi augti didesni. Tai priklauso nuo sąlygų, į kurias jie patenka. Taigi kiekvienoje „žiurkių saloje“ vyksta skirtinga šių graužikų evoliucija. Ateityje bus tiek mažų, tiek didelių žiurkių, lėtų ir greitų, kanibalių, gyvenančių vandenyje ir t. t. Kiti gyvūnai, ypač naminiai, ko gero, išliks panašūs į dabartinius.
