Siūlomos idėjos apima povandenines sienas, dirbtines salas ir milžiniškus siurblius.
Tyrėjų grupė ir jos vadovas John‘as C. Moore‘as, kuris yra Kinijos „Beijing Normal University“ įsikūrusios „College of Global Change and Earth System Science“ vyriausiasis mokslininkas bei Suomijoje, Rovaniemyje įsikūrusio „University of Lapland“ Arktinio centro profesorius, paskelbė savo naujausius planus moksliniame žurnale „Nature“.
„Mes manome, kad ledynų geoinžinerija gali padėti atidėti daugybės Grenlandijos ir Antarktidos ledynų tirpimą, ypač tų, kurie yra ant žemės ir per kelis dešimtmečius nenumaldomai juda link jūros. Taigi būtų nusipirkta laiko, per kurį būtų galima spręsti pasaulinės klimato kaitos problemas“, - rašoma straipsnyje.
Milžiniškos išlaidos yra pagrįstos
Šio projekto milžiniškas išlaidas tyrėjai pateisina išdėstydami likusias alternatyvas. „Jei nieko nebus daroma, nuo 0,5 % iki 5 % visos žmonijos populiacijos po 2100 metų kasmet bus užtvindyta. Pavyzdžiui, 0,5 metro jūros lygio pakilimas Kinijos Guangdžou mieste privers apleisti namus daugiau nei 1 milijoną žmonių, o 2-jų metrų pakilimas neigiamai paveiks daugiau nei 2 milijonus žmonių.“
„Be pakrančių apsaugos, pasaulinės žalos mąstas gali siekti 50 trilijonų JAV dolerių per metus. Sienų statybos nuo kylančio jūros vandens ir apsaugos priemonių nuo potvynių priežiūra kasmet kainuoja dešimtis milijardų dolerių.“
Tyrėjai pateikia keletą neseniai vykdytų didelio masto vandens inžinerijos projektų pavyzdžių, kurie galimai kompensuoja klimato kaitos sukelta žalą. Jie nurodo dirbtinę Honkongo salą, kuri buvo pastatyta siekiant sukurti reikalingą naują tarptautinį oro uostą. Tai kainavo 20 milijardų dolerių. Kitas projektas kainuoja apie 33 milijardus dolerių. Tai Kinijos Trijų įlankų užtvanka, kuri apima Jangdzės upę ir taip siekiama kontroliuoti kylančius potvynius bei generuoti elektros energiją.
„Ledynų geoinžinerijai žurnaluose nėra skiriama tiek daug dėmesio. Daugelis žmonių mano, kad tai yra neįmanoma ir aplinkai nepageidautina. Mes su tuo nesutinkame“, - teigia mokslininkai. „Jei pasaulis nieko nedarys, ledo sluoksniai mažės ir nuostoliai tik dar sparčiau didės. Net jei išmetamų šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų kiekiai žymiai sumažės, o tai atrodo mažai tikėtina, prireiks dešimtmečių kol klimatas stabilizuosis.“ Tyrėjų grupė pasiūlė tris idėjas, kad būtų paskatintos diskusijos šiais klausimais.
Mokslininkai teigia, kad priešais Jakobshavno ledyną, kuris yra Grenlandijoje, reikia pastatyti 100 metrų aukščio ir 5 kilometrų pločio sieną su nuolaidžiais šonais. Vakarų Grenlandijoje esantis Jakobshavno ledynas šiuo metu yra viena iš sparčiausiai besikeičiančių ir jūros link judančių ledo masių Žemėje.
Kai Antarktidos ledas patenka į jūrą, susidaro ledyno šelfas. Tokia jūros vandens ir ledyno sąjunga atlieka lemiama vaidmenį užlaikant tolesnį ledyno judėjimą link jūros. Dėl kylančios temperatūros ir jūros lygio aplink Antarktidą, šie ledyno šelfo sluoksniai tampa vis plonesni, o tuo pačiu ir mažiau sulaiko tolesnį ledyno judėjimą. Tad ledynų tirpimo procesas tik greitėja.
2002 metais 3200 km2 Larseno B ledyno šelfo išnyko. Lyginant su 1980 metais dabar jo beliko tik 30 %. Siekiant sustabdyti tolesnį ledynų judėjimą link jūrų, tyrėjai siūlo priešais juos statyti dirbtinius 300 metrų aukščio ledynų šelfus.
O trečioji idėja yra įšaldyti povandeninius srautus, kurie prisideda prie vandens nuotėkio ir taip padidina ledynų tirpimo greitį. Visas šis sudėtingas geoinžinerinis projektas, kuris apimtų ir gręžimą į gilesnius ledo sluoksnius, kainuotų apie 500 milijonų JAV dolerių.
Tyrėjai įspėja, kad siūlomos priemonės nesustabdys visuotinio klimato atšilimo, jei išmetamų šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų kiekis ir toliau nuolat didės. Tad vieno konkretaus ir stebuklingo plano, kuris išspręstų visas klimato kaitos problemas nėra. Būtinas bendras visų, tiek stambiausių korporacijų ir valstybių politikų, tiek ir kiekvieno žmogaus individualiai, atsakingas požiūris į mūsų planetą Žemę.
