Baltiją dusina teršalai, o „Nord Stream“ dujotiekio planai atnaujino ir jūroje paskandintų cheminių ginklų problemą.
Manoma, kad po Antrojo pasaulinio karo Baltijos jūroje atsidūrė maždaug 40 tūkst. tonų cheminių ginklų, kurių sudėtyje yra apie 13 tūkst. tonų kovinių nuodingųjų medžiagų.
Spalio 17 dieną Lietuva iškėlė jūroje paskandintų cheminių ginklų klausimą Jungtinių Tautų Tarptautinio saugumo ir nusiginklavimo komitete Niujorke. Šį rudenį Vilniuje buvo surengtas tarptautinis seminaras, skirtas jūrose paskandintų cheminių ginklų problemoms spręsti. Seminare dalyvavo 27 valstybių, Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos, Helsinkio komisijos narių, atstovai iš Kanados, Amerikos, Afrikos, Europos.
Cheminiai ginklai buvo skandinami Baltijos, Baltojoje, Šiaurės, Tasmanijos jūrose, Meksikos įlankoje, Indijos ir Ramiajame vandenynuose, tačiau uždaros ir seklios Baltijos jūros ekologija yra trapiausia.
Kol nejudinami
Baltijos jūroje yra ne vienas cheminių ginklų sąvartynas. Kaip LŽ sakė Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centro direktorius dr. Algirdas Stankevičius, arčiausiai Lietuvos, apie 70 jūrmylių (beveik 130 km) nuo Klaipėdos, Gotlando įdauboje apie 80 - 130 m gylyje guli maždaug 2 tūkst. tonų cheminių ginklų, kurių sudėtyje yra apie 1 tūkst. tonų aktyviosios medžiagos. Kitose Baltijos jūros vietose cheminiai ginklai po Antrojo pasaulinio karo buvo laidojami skandinant laivus. Gotlando įdauboje įvairios ginklų dėžės, mažesni ir didesni konteineriai, pavieniai sviediniai buvo tiesiog išmetami per bortą ar išverčiami lauk iš baržų, atplukdytų į tą rajoną, todėl sąvartynas užima tokią didelę teritoriją - 1,2 tūkst. kv. km. Dešimtadalis šio ploto įeina į Lietuvos ekonominę zoną.
Prieš penkerius metus Jūrinių tyrimų centras kartu su kitų šalies institucijų atstovais atliko pirmus kompleksinius tos vietos tyrimus, nes išsamiau ji niekada nebuvo tirta. Mokslinių tyrimų laivu „Vėjas“ buvo surengta ekspedicija į cheminių ginklų laidojimo rajoną Lietuvos ekonominėje zonoje ir atlikti hidrologiniai, geologiniai, cheminiai bei biologiniai tyrimai. „Jų rezultatai parodė, kad kol kas cheminiai ginklai nedaro kokio nors ypatingo poveikio Baltijos jūrai ir taip yra, matyt, todėl, kad guli ant grunto nejudinami ir iš dalies padengti nuosėdų, - kalbėjo A.Stankevičius. - Ten yra susikaupę apie 40 cm dumblo ir dalis ginklų gal net nugrimzdę į jį, užnešti jūros nuosėdų. Galima sakyti, tarsi užsikonservavę, tačiau juos sujudinus iškiltų pavojus, kad cheminės medžiagos pateks į vandenį ir srovės jas išnešios po dar didesnį plotą. Kai kurie ginklai tikriausiai jau yra surūdiję, o jų turinys gali būti ištekėjęs į vandenį ir nusėdęs ant jūros dugno, tačiau akivaizdaus pavojaus nekelia, nes į daugelio nuskandintų cheminių ginklų sudėtį įeina ipritas, dar vadinamas garstyčių dujomis. Jis šaltame vandenyje yra inertiškas, t. y. netirpsta, o iškeltas į paviršių ir esant 14,5 laipsnio šilumos pradeda garuoti. Tuomet susidariusios dujos yra labai pavojingos žmogui.“
Nuodingasis arsenas
Per ekspediciją taip pat buvo paimti dugno nuosėdų mėginiai pasirinktose vietose šalia objektų, kurie per Krašto apsaugos ministerijos atliktą jūros dugno žvalgymą identifikuoti kaip galimi cheminiai ginklai. Pasak Jūrinių tyrimų centro Ekotoksikologijos skyriaus vedėjos Galinos Garnagos, dugno nuosėdų mėginiuose nuspręsta tirti arseną, nes jis įeina į tokių nuodingų medžiagų kaip klarkas I, klarkas II, adamsitas, liuizitas sudėtį. Šios medžiagos yra labai toksiškos, degraduoja labai lėtai bei sklinda nedideliu atstumu nuo šaltinio. Jos beveik netirpsta vandenyje, absorbuojasi į dugno nuosėdas, ten gali ilgai išlikti ir kauptis organizmuose. Apie trečdalyje cheminių ginklų, palaidotų Baltijos jūros Bornholmo ir Gotlando baseinuose yra medžiagų, kurių sudėtyje yra arseno. „Tuo metu arseno nustatymo dugno nuosėdose patirties neturėjome, todėl pagal parengtą bendradarbiavimo projektą išvykau pusę metų mokytis į Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) Jūrinės aplinkos laboratoriją Monake. Su savimi pasiėmiau užšaldytų dugno nuosėdų mėginių iš cheminių ginklų laidojimo rajono, - prisiminė ekologijos ir aplinkotyros magistrė. - Monake dirbantiems aukštos klasės specialistams, turintiems įvairių projektų visame pasaulyje, mūsų problema Baltijos jūroje pasirodė įdomi ir aktuali.“
Jūrinės aplinkos laboratorijoje G.Garnaga susipažino net su keliais arseno nustatymo metodais ir pati atliko atsivežtų mėginių tyrimus. Kaip parodė jų rezultatai, cheminių ginklų palaidojimo rajone arseno koncentracija yra kur kas didesnė (apie 20 mg/kg) negu kitose Lietuvos teritorinių vandenų vietose, tačiau mažesnė, palyginti su kitais tyrimais, atliktais Baltijos jūroje. Arseno koncentracija Baltijos jūros dugno nuosėdose svyruoja nuo 4 mg/kg Suomijos įlankoje iki 320 mg/kg Botnijos įlankoje. Taigi, nors tikėtina, kad Lietuvos teritorijoje yra cheminių ginklų, jie kol kas didelės rizikos jūros aplinkai nekelia.
Apie grėsmes
G.Garnaga išskyrė tris pagrindinius cheminių ginklų keliamus pavojus. Pirmiausia - į krantą išmestų cheminių ginklų grėsmė plačiajai visuomenei. Taip, pavyzdžiui, atsitiko, prie Lenkijos krantų 1952-1955 metais per cheminių ginklų laidojimo operaciją, kai medinės dėžės buvo metamos iš plaukiančių laivų. Dabar tikimybė, kad cheminiai ginklai gali būti išplauti iš jų laidojimo vietų ir pasiekti Lietuvos krantus, yra labai maža. Silpnos priedugninės srovės tik retais atvejais sustiprėja, kai į Baltiją įteka Šiaurės jūros vanduo. Be to, cheminiai ginklai turėtų būti pakelti iš maždaug 100 m gylio, kad būtų nuplauti ant kranto.
Antra, žvejai gali tinklais iš jūros dugno ištraukti talpų su cheminėmis medžiagomis arba sukietėjusio iprito gabalų. Per pastarąjį dešimtmetį kasmet buvo registruojama nuo trijų iki 25 tokių atvejų. Cheminiai ginklai kelia grėsmę laivų įguloms, todėl Baltijos regiono šalys, tarp jų ir Lietuva, parengė specialias rekomendacijas, kaip reikia elgtis žvejams, jei į jų tinklus pakliūtų cheminių ginklų.
Cheminiai ginklai kelia pavojų ir jūros aplinkai. Nuodingosios medžiagos gali akumuliuotis organizmuose, tačiau šios srities tyrimų, pasak pašnekovės, trūksta. Prieš kelerius metus jie buvo atlikti Skagerako sąsiauryje, kur daugybė cheminių ginklų palaidoti kartu su laivais. Fauna aplink nuskendusius laivus atrodė sveika ir atitinkanti giluminę jūros aplinką, tačiau neaišku, kokią nuodingų medžiagų koncentraciją sukaupia jūros organizmai. Yra pavojus, kad per mitybines grandines nuodingos medžiagos gali pasiekti ir žmogų.
„2003 metais surengta ekspedicija buvo tik bendras esamos padėties įvertinimas, - sakė G.Garnaga. - Reikia išsamesnių tyrimų. Nauji metodai padėtų geriau ištirti padėtį. Ji galėjo ir pasikeisti, pavyzdžiui, iš korozijos paveiktų talpų į aplinką patekus daugiau nuodingų medžiagų. Tiksliai nežinoma, kiek Baltijos jūros Lietuvos zonoje yra paskandinta cheminių ginklų, nes įvairūs istoriniai šaltiniai nurodo skirtingą kiekį. Jūrų žemėlapiuose pažymėti sąvartynų plotai gali būti dar labiau išplitę, nes dėžės ir konteineriai buvo skandinami laivams plaukiant arba dreifuojant. Reikėtų aptikti tikslias cheminių ginklų vietas jūros dugne bei pažymėti jas jūrų žemėlapiuose.“
Jūrinių tyrimų centras planuoja pakartoti ekspediciją, jei pavyks gauti finansavimą. Tik dabar specialistai norėtų vykti geriau pasirengę. Pavyzdžiui, povandeninis robotas leistų tiksliau aptikti ir identifikuoti jūroje nuskandintus cheminius ginklus.
Nenuspėjamos problemos
Per Baltijos jūrą numatomas tiesti Šiaurės Europos dujotiekis kliudytų kelias cheminių ginklų laidojimo vietas. Gotlando įdauba yra arčiausiai mūsų, todėl, atrodytų, aktualiausia, tačiau jei cheminiai ginklai būtų kliudyti, pavyzdžiui, prie Bornholmo salos, teršalai vis tiek būtų išnešioti po visą jūrą.
„Gana neblogai ištirta dujotiekio tiesimo trajektorija, bet visiškai nemodeliuotas teršalų sklidimas vandenyje. Juk dujotiekio vamzdis bus klojamas ant grunto, iš dalies įkasamas į jį, todėl kils dugno nuosėdų debesis, vanduo jį nešios. Kokiame plote ir kaip bus išnešiojami šie teršalai, nėra modeliuota, ir tai verčia labai nerimauti, - kalbėjo A.Stankevičius. - Neįsivaizduoju, kaip dujotiekio tiesimą būtų galima sustabdyti, bet manau, kad tiek ekologai, tiek kiti specialistai, kuriems rūpi Baltijos jūra, gali pasakyti, kad jis sukels daugybę problemų, kurias vėliau teks spręsti gal ir politikams, ir paprastiems žmonėms. Taip pat tokių, kurių net negalima visai tiksliai prognozuoti.“
Be deguonies
Baltijos jūra ir be cheminių ginklų turi labai daug problemų.
Pasak jūrų biologo, net jos gelmėse dėl įvairių priežasčių, daugiausia dėl teršalų, susidaro bedeguonės zonos, o jei nėra deguonies, gyvybė tokioje teritorijoje negali egzistuoti. Bedeguonių zonų yra ir kitose jūrose, tačiau seniai ir natūraliai susidariusių, o Baltijos jūroje jas daugiausia lemia žmogaus veikla ir geografinė padėtis, nes mažai šviežio vandens suteka iš Šiaurės jūros.
Dar viena Baltijos jūros problema - labai didelė eutrofizacija, ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Dėl jo auga tik kai kurios augalų rūšys ir ilgainiui ima nykti ne tik augalų, bet ir nuo jų priklausančių gyvūnų rūšių įvairovė.
„Didelis fosforo ir azoto junginių kiekis vandenyje sukelia tai, ką mes populiariai vadiname vandens žydėjimu, - sakė A.Stankevičius. - Dumblių žydėjimas prasideda šiltuoju metų laiku, vasarą, kai ramus oras, vanduo pakrantėje įšyla ir jame yra užtektinai organinių maisto medžiagų. Jei susidaro labai didelė dumblių koncentracija, jie gali būti net toksiški.“
Vis dėlto Jūrinių tyrimų centro direktorius patikino, kad šiuo metu Baltijos jūros būklė nėra tokia, kad būtų pavojinga, pavyzdžiui, valgyti žuvis, tačiau daugėja sergančių žuvų ir jūros užterštumas gali būti viena iš jų sergamumo priežasčių.
Jūrai reikia laiko
„Lietuvoje pastačius valymo įrenginius padėtis po truputėlį taisosi. Stabdomas naujas teršimas, bet nereikia manyti, kad jūra iš karto pašvarės, - pabrėžė A.Stankevičius. - Joje tiek susikaupę teršalų, kad reikės daug metų jūrai išsivalyti. Teršalai tiesiog įsukti į jos gyvybinį ciklą. Juk dumbliai miršta, nusėda ant dugno, išsiskyrę fosforo ir azoto junginiai vėl pakeliami ir vėl dalyvauja jūros gyvybiniame cikle.“
Vandens kokybė į šiaurę nuo Klaipėdos yra blogesnė palyginti su pietine dalimi, nes tokios yra srovės - vanduo nešamas iš Klaipėdos sąsiaurio Palangos link. Ši dalis yra labiausiai veikiama Kuršių marių užterštų vandenų, atplukdytų Nemuno, nes teršalai per nutekamuosius vandenis atkeliauja ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Kauno, Vilniaus. Nemunas surenka juos iš visos Lietuvos, plukdo į Kuršių marias, jos išplukdo į jūrą.
Pasak G.Garnagos, daugelis teršiančių medžiagų jūros aplinkoje yra toksiškos, patvarios ir pasižymi bioakumuliacinėmis savybėmis, t. y. kaupiasi organizmuose. Jūrinių tyrimų centro atliekamų tyrimų duomenimis, didžiausi teršalų kiekiai paprastai kaupiasi antropogeninio poveikio zonose: uoste iškasto grunto gramzdinimo jūroje rajone, Kuršių mariose ties Nida, Klaipėdos sąsiauryje ties uosto vartais bei Malkų įlankoje ties nuotekų išleistuvu.
Nauja karta
„Aplinkoje aptinkama ir vadinamųjų naujos kartos teršalų, - pasakojo G.Garnaga. - Informacija apie Lietuvoje naudojamas ir į aplinką išleidžiamas pavojingas medžiagas ribota, nes tokie tyrimai yra sudėtingi, jiems reikia labai tikslios ir brangios įrangos, kvalifikuotų specialistų. Lietuvos institucijos šią problemą sprendžia įsitraukdamos į įvairius tarptautinius projektus.“ Pavyzdžiui, šiuo metu Jūrinių tyrimų centras dalyvauja tarptautiniame projekte „Pavojingų medžiagų tyrimai rytinėje Baltijos jūros dalyje“. Vandens bei žuvų mėginiai buvo išsiųsti į laboratoriją Švedijoje. Ten atlikti įvairių naujos kartos teršalų tyrimai suteiks naujos informacijos apie mūsų priekrantę.
G.Garnaga Suomijos jūrinių tyrimų institute mokosi naujų biožymenų tyrimų metodų. Taikant juos per dviejų mėnesių stažuotę, finansuojamą Suomijos mokslo akademijos, bus ištirti ir klaipėdietės atsivežti moliuskų mėginiai iš Lietuvos vandenų. Daugelis naujųjų tyrimų yra nesudėtingi bei pigesni nei cheminės analizės metodai. Planuojama juos taikyti ir Lietuvoje. „Paprastai tariant, tikriname jūros organizmų sveikatą, - juokėsi pašnekovė. - Teršalai pirmiausia veikia juos, todėl jūros organizmai pasirinkti kaip taršos indikatoriai. Tokie ankstyvųjų efektų signalai kaip taršos sukelti fiziologiniai, biocheminiai, molekuliniai, citogenetiniai pokyčiai organizmuose padeda įvertinti aplinkos būklę.“
Jūrinių tyrimų centras, vykdydamas Baltijos jūros ir Kuršių marių monitoringą, kiekvieną sezoną atlieka stebėjimus pasirinktuose ir daugelį metų nesikeičiančiuose taškuose. Kiekviena šalis savo teritoriniuose vandenyse turi tokius nuolatinius stebėjimo taškus ir ten reguliariai atlieka vandens, gyvūnijos, dugno nuosėdų tyrimus. Pasak A.Stankevičiaus, kai nuolatiniai stebėjimai atliekami dešimt, dvidešimt ir daugiau metų, jau galima įžvelgti tendencijas - padėtis gerėja ar blogėja.
Milda Kniežaitė
