Marso tyrimai rodo, kad vanduo jame galėjo veržtis iš gelmių
Vėduoklės formos deltas milžiniškų Marso baseinų pakraščiuose tikriausiai suformavo didžiuliai, iš Raudonosios planetos gelmių išsiveržusio vandens srautai, rodo tyrimai, kurių išvados buvo paskelbtos trečiadienį.
Tų laiptuotų deltų kilmė ir morfologija nedavė mokslininkams ramybės nuo pat to laiko, kai jos prieš trejus metus buvo aptiktos.
Dabar Marso paviršius yra visiškai sausas, bet vis daugiau įrodymų perša išvadą, kad kažkada kokį trečdalį jo paviršiaus dengė vanduo.
Tačiau mokslininkai nesutaria dėl to, iš kur tas vanduo galėjo atsirasti.
Nyderlandų Utrechto universiteto mokslininkai, kuriems vadovavo Erin Kraal (Erin Kral), naudodamiesi „Mars Orbiter“ į Žemę perduotais atvaizdais ir topografiniais duomenimis, iškėlė hipotezę, kad šiuos unikalius darinius galėjo suformuoti tik vienkartinis, didžiulis tų baseinų pripildymas vandeniu.
Tyrimo išvadose, kurias skelbia „Nature“, taip pat sakoma, kad vanduo tekėjo periodu, kuris matuojamas dešimtimis tūkstančių, o ne milijonais metų, kaip manė daugelis mokslininkų.
Tačiau vandens būta išties nemažai. Į 100 km skersmens baseiną sutekančio vandens kiekis buvo toks, koks prateka Misisipės upe per 10 metų, ar Reinu per 100 metų, sakė E.Kraal, kuri dabar dirba Virdžinijos technikos universitete.
Prilyti tiek daug per tokį trumpą laiką būti negalėjo, tad vanduo turėjo išsiveržti iš planetos gelmių.
Tačiau vis dar nepaaiškinti liko tie keisti, laiptuoti vėduoklės formos dariniai.
Tad mokslininkai patobulino vieną universitetuose naudojamą eksperimentą - smėlio pilnoje patalpoje iškasė netikrą kraterį, o tada imitavo vandens tekėjimą į jį.
Kai vėduoklės formos darinys, kurį suformavo įtekanti vandens srovė, ėmė sąveikauti su krateryje kylančiu vandeniu, atsirado pakopos - beveik tokios pačios kaip Marse.
Pasak mokslininkės, „kanalu tekėdamas vanduo ardo nuosėdas, o įtekėjęs į baseiną srautas išsiskleidžia vėduokle, nešmenys nusėda ir formuoja deltas, kuriose susidaro pakopos, kai vanduo baseine kyla“.
E.Kraal pažymi, kad Marse tikriausiai buvo ir kitų vandens šaltinių ir kad jos teorija pritaikoma tik maždaug dešimčiai didelių, vidutiniškai 100 km skersmens baseinų su tomis „vėduoklėmis“.
