Kaip tituluoti pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo sosto paveldėtojus, vėlesniuosius mūsų valstybės valdovus - karaliais ar tik kunigaikščiais? Toks klausimas nuolat gvildenamas užsienio lietuvių tarpe, žiniasklaidoje, tokį klausimą dabarties lietuvių kartos užduoda mūsų istorijai.
Atrodytų šiandiena jau turime nemažai solidžių mūsų šalies istorijos vadovėlių: A.Šapokos, dr. V. Daugirdaitės-Sruogienės, E.Gudavičiaus, B. Makausko, A.Bumblausko ir eilės kitų Lietuvos bei užsienio šalių istorikų darbų, daug šaltinių: rašytinių ir ikonografinių, kurie turėtų padėti žmogui atsirinkti, kur gi yra senosios Lietuvos istorijos atraminiai taškai, duomenys, iš kurių mes galėtume spręsti apie mūsų valstybės praeitį bei jos valdovų titulus. Kad suprastume kaip tituluoti mūsų valstybės valdovus, šiandiena neužtenka pacituoti keletą fragmentų apie karalius ir kunigaikščius iš kelių leidinių ar vieno kito istorijos vadovėlio, enciklopedijos ar pagaliau išlikusio vienintelio istorinio dokumento. Kad suprastume, kur slypi visa šios problemos esmė, reikia kiek atidžiau ir plačiau žvilgtelėti į visus senesnius ir ypač naujausius mūsų istorikų darbus ir leidinius, pasižiūrėti, ką apie Lietuvos karalius ir kunigaikščius rašo naujausi ir galbūt kiek seniau leisti istorijos vadovėliai, Lietuvos ir užsienio šalių istorikai, ką pasakoja senieji metraščiai bei naujausi mokslininkų atradimai.
Pirmosios žinios apie mūsų karalius. Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas istorijoje. Pirmasis krikštas Lietuvoje.
Istorijos šaltiniai byloja, kad dar iki Mindaugo karaliaus kai kurie baltų protėviai, tarp jų ir lietuviai, jau turėję savus karalius ar bent taip ir panašiai juos vadino ar titulavo.
Anglosaksų jūrininkas Vulfstanas, lankęsis prūsų žemėje į rytus nuo žemutinės Vyslos Elbingo srityje apie 880-890 m. rašo, jog ten buvę daug karalių, tarp kurių buvę daug vaidų (Lietuvių enciklopedija, t.15, p.282. Boston, JAV, p.282.).
1009 m. - svarbiausias įvykis mūsų tautai - pirmą kartą istorijoje plačiausiuose – Viperto ir šv. Petro Damianio - šv. Brunono (Bonifaco) misijos aprašymuose pirmą kartą paminimas Lietuvos ir karaliaus Netimero vardas bei pirmas krikštas Lietuvoje. (Lietuvos istorija, A. Bumblauskas, Lietuva, 2005. p.18-19 ).
XIII a. pradžioje Kuršių kilmingasis Lamikis, vadinamas Kuršo karaliumi, popiežiaus Grigaliaus IX-jo legato Otonio įgaliotinio Balduino raginamas, anksčiau už Lietuvos valdovą Mindaugą, pasižadėjo priimti krikštą. Lamikis (Lamichinus rex) drauge su kitais Kuršo pagonimis 1230 metais su popiežiaus vicelegatu sudarė krikšto sutartį. Tačiau vėlesniuose dokumentuose ir eiliuotoje Livonijos kronikoje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad Kurše buvusi pastovi karaliaus ar vieno vyresniojo kunigaikščio valdžia ( Liet. E.t.14. Boston, JAV, p.128).
Vakaruose – karalius, rytuose – „kniazius“
Mindaugas, kaip pirmasis Lietuvos valdovas, vėliau karalius, iškilo apie 1240-sius metus, suvienijęs Lietuvą į valstybę. Dėl jo karūnos, karūnavimo karaliumi ir karaliaus titulo klausimų, abejonių ar kokių dvejonių, atrodo, nėra.Tai - nenuginčijamas faktas mūsų istorijoje, nors dėl karūnavimo datos ir vietos istorikai dar ir šiandiena plačiai diskutuoja ir vieningai nesutaria. Tačiau mažai kas atkreipia dėmesį į tai, kad visi neaiškumai su karalių ir kunigaikščių titulais prasidėjo dar gerokai iki Mindaugo karūnavimo, tada, kai Mindaugas pradėjo Lietuvą vienyti į valstybę ir įsigalėjo tarp silpnesniųjų lietuvių kunigaikščių. Jau tada 1235 m. rusų metraštininkas užsimena apie "Mindaugo Lietuvą”, o rytiniai kaimynai rusai ima jį vadinti didžiuoju kunigaikščiu - rašo mūsų istorikas prof. E.Gudavičius „Lietuvos istorijoje“ (Vilnius,1999 m. p. 46; 48.). Apie 1245 -1246 m. vokiečių kronikininkas dar nekarūnuotą Mindaugą pavadino "aukščiausiuoju karaliumi" ( ten pat p.46.), o kaip rašo lenkų istorikas Oscar Halecki knygoje “Jadwiga of Anjou and the rise of east central Europe” (USA.1991. p.35.), popiežius jį tituluoja “primus rex Lethoviae”.
Karalius - labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas, laikomas aukštesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį. Manoma, kad lietuviai šį žodį greičiausiai pasiskolino pietinių slavų: lenkų, čekų ar net kitų Europos tautų (karalius: čekišk.- kral; lenkišk.- krol; vengrišk.- karaly, o moterišk. titulas karalienė: vengr. – karalyne, karalyno), bet ne iš rytinių slavų kaip klaidinančiai teigia kai kurios net ir lietuviškos enciklopedijos. Ko gero, Mindaugo laikais rytiniai slavai tokio žodžio kaip karalius (карoлъ) dar ir neturėjo. Kaip rodo istorija bei dauguma rašytinių šaltinių, savus ir kaimynų valdovus jie vadino tik „kniaziais“. Iš tiesų su rusišku titulu „kniazius“ dar ir dabar yra šiokios tokios painiavos, nes šio žodžio kilmė rusų istorijoje yra mistiška, o jo atsiradimas dar nėra galutinai moksliškai paaiškintas, tai reiškia, kad nėra iki šiol aišku, ką tas titulas iš tikrųjų reiškia. (Энциклопедия Российской Монархии, Екатеринъург, 2002, cтp.166-167.). Taigi į vakarus suksi – būsi karalium, į rytus- tik kniazium......
Vis gi, į naujojo stipraus valdovo iškilimą Lietuvoje ir naujos Mindaugo valstybės atsiradimą Europoje tuoj pat sureagavo ir vakarai, ir rytai. Kad rusai Mindaugą vadino didžiuoju kunigaikščiu, vokiečiai - aukščiausiuoju karaliumi, popiežius - pirmuoju karaliumi rodo, kad jau tada atsirado didelis abiejų pusių interesas Lietuvai, susikirto dviejų skirtingų kultūrų samprata, vakarietiškai-europietiškas ir rytietiškai-slaviškas požiūris bei skirtingas besiformuojančių tradicijų vertinimas. Su Mindaugu Lietuva, stovėdama kryžkelėje tarp vakarų ir rytų, neabejotinai pasuko link vakarų Europos, tačiau greitą vakarietiškų politinių ir kultūrinių tradicijų įsitvirtinimą Lietuvoje tuo metu aiškiai dar stabdė agresyvi pačių vakarinių kaimynų aplinka.Tuo tarpu rytietiška slavų tradicijų įtaka į Lietuvą plito nejučiomis, patiems lietuviams didinant savo alstybės teritoriją į rytus, prijungiant prie Lietuvos vis daugiau rusiškų žemių. Toji rusiškų tradicijų įtaka momentais buvusi tokia stipri, jog nematomai įtakojo valstybės vystymąsi, skaldė Lietuvą ir stipriai supriešino joje gyvenusius žmones. Tuo pačiu pagimdė daugybę dviprasmybių, kurios amžių bėgyje negailestingai keitė mūsų valstybės istoriją, veikė tautos sąmonę, įnešė daug sumaišties žmonių protuose. Tos dviprasmybės tautoje išugdė silpnavertiškumo ir menkinimosi ydas, galiausiai valstybę pavertė tik rytinio kaimyno vasalu, tautą tik liaudimi, o lietuvius tik silpnesniuoju broliu, o vėliau, tiesiog tarybiniu žmogumi. Mūsų istorija liko be garbingai valstybę kūrusių ir gynusių Lietuvos karalių-karžygių. Į jų vietą prasiskverbė apsišaukėliai “kniaziai” ir ubagų karaliai…
Sumaištis dėl titulų. Kur dingo karalystė ir pirmojo karaliaus karūna?
Mindaugo apsikrikštijimas 1251m., vėliau 1253m. ir jo karūnavimas karaliumi, išvedė Lietuvą į Europą, pasuko link jos kultūros ir tradicijų, kur pagal to meto vakarietiškąsias tradicijas po karaliaus mirties jo karūna ir sostas turėjo atitekti jo sūnums arba artimiausiems giminaičiams, dažniausiai ir tapdavusiais naujaisiais to krašto karaliais.
Taip buvo daugelyje Europos valstybių. Panašiai buvo Lenkijoje,Vengrijoje. Pats Mindaugas, rūpindamasis, kad jam mirus nežūtų valstybė, iš anksto gavo popiežiaus leidimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų….. (Lietuvos istorija, red. A.Šapoka. Kaunas,1936. p.56.). Bet taip neįvyko. Istorija taip pat nepasakoja, kas nutiko su karališkąja Mindaugo karūna, kurios likimas iki šiol nėra žinomas taip pat. Vengrai ir lenkai ilgą laiką savo pirmojo karaliaus karūna vainikuodavo vėlesnius savo valstybės valdovus. Vengrai iki šių dienų turi išsaugoję karaliaus Stepono karūną ir ją laiko didžiausia savo šalies relikvija. Lenkų pirmojo karaliaus karūna yra dingusi vėlesniaisiais amžiais, bet lenkai turi išsaugoję nemažai kitų savo šalies valdovų karūnų. Abi šios šalys labai rūpestingai saugo savo karalių ir jų sukurtųjų karalysčių atminimą, žinoma, niekam neleidžia bet kaip švaistytis su savo valdovų titulais, kaip kad mes darome savo Lietuvoje. Po karaliaus Mindaugo ir jo sūnų nužudymo prasideda dar didesnė painiava su karaliaus-kunigaikščių titulais mūsų istorijoje. Kuo toliau tuo gražiau.... Lietuvoje po Mindaugo ir jo sūnų žūties nelieka nei karaliaus nei karalystės. Mindaugo įkurtoji valstybė – karalystė, po jo mirties kažkodėl “perkrikštijama” į didžiąją kunigaikštystę.
Pavyzdžiui, to meto Lenkija, buvo susiskaldžiusi į daugybę kunigaikštysčių, tuo metu net 23 atskiras, Vengrijoje irgi buvo problemų, o Vokietija suskaldžiusi su daugybe karalysčių ir kunigaikštijų išgyveno iki Bismarko laikų. Tačiau, jose, kaip nebūtų keista, po karūnuotojo karaliaus mirties niekas „nesikėsino“ į valstybės statusą ir karalystės “neperkrikštijo” į kunigaikštystę, o karalių palikuonių į kunigaikščius, kaip, kad nutiko senovės Lietuvoje. Iš tų šalių istorijos žinome, kad vis tiek galiausiai prie valstybės vairo prasigrumdavo tolimi karūnuotų karalių giminaičiai ar asmenys netiesioginiais giminystės ryšiais susieti su karaliumi ir net patys pasiskelbdavo naujaisiais tos ar kitos šalies karaliais. Antai Lenkijos kunigaikštis Vladislovas Uolektinis (Lokietka), nesulaukęs popiežiaus palaiminimo nei karūnos, lenkų bajorams pritariant, pats pasiskelbė karaliumi ir buvo pašventintas vietinio vyskupo net ne senoje Lenkijos sostinėje Gniezne, o Krokuvoje - dar tik būsimoje valstybės sostinėje (M.Bogucka. Dawna Polska. Warszawa, 1998.p.92).
Mūsų istorijoje viskas kitaip. Po Mindaugo, kai kuriuose istoriniuose dokumentuose įsigudrinta Lietuvos valdovus minėti jau net ir be kunigaikščio titulų. Būta atvejų, kai metraštininkai Lietuvos valdovus istorijai pristatė tiesiog paprastais vardais: Treniota, Vaišelga, Traidenis, Vytenis…, kartais šaltiniai mini tik Lietuvos valdovą, jau ir be jokio vardo.
Nauja tarytum primiršta Lietuvos karalių rikiuotė
Praėjus ne taip ilgam laikui po karaliaus Mindaugo mirties ir naujam talentingam bei stipriam valdovui Lietuvoje iškilus, atskiruose šaltiniuose vėl pasirodo karališkas titulas.1270-taisiais Lietuvos soste įsitvirtino Kernavės kunigaikštis Traidenis. Jis valdė jau visas lietuvių žemes. Naująjį valdovą pripažino ir žemaičiai, ir jotvingiai. Šis Kernavės sosto valdovas atgavo Mindaugo laikų galybę ir sutvirtino pirmojo Lietuvos karaliaus įkurtosios valstybės pamatus. Kaip rašo mūsų istorikė dr. V.Daugirdaitė-Sruogienė Lietuvos istorijoje 1956m. (p.93.), Traidenis buvo toks stiprus, kad jokių sąjungininkų ir neieškojo. Šaltiniai dažnai Traidenį vadina karaliumi, tuo pabrėždami jo įsigalėjimą visoje Lietuvoje. 1930 m.Varšuvoje lenkų istoriko Hendryk Paszkiewicz studijoje apie 13-14 amžiaus Lietuvą “Regesta Lithuaniae Ab Origine Usque Ad Magni Ducatus Cum Regno Poloniae Unionem” Traidenis devynis (9) kartus minimas kaip karalius (naudojami žodžiai Rex, Regis, Rege, Regem) ir tik du (2) kartus kaip kunigaikštis (Dux).Visa tai leidžia manyti, kad karaliaus valdžios tęstinumas Lietuvoje nesutriko. Traidenio laikais tautiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti, ir kaip rašo istorijos prof. E.Gudavičius, karinė Lietuvos monarchija (monarchija - karaliaus valdžia - R.V. intarp.) susiformavo, bet galutinai ją sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai Vytenis ir Gediminas.
Vytenio valdymo laikotarpis - tai nuolatinės kovos su lenkais, rusais ir vokiečiais. Nežiūrint to, jam pasisekė apsaugoti iš savo pirmtakų Lietuvos valdovų paveldėtą teritoriją, atgauti kai kurias ginčytinas žemes ir sustiprinti kraštą viduje.Vytenis pelnė žiemgalių palankumą. Jis buvo pirmasis Lietuvos valdovas, titulavęsis ir Žiemgalos kunigaikščiu. Vytenį kaip ir jo garsųjį brolį Gediminą, amžininkai vadino karaliais, nors, pagal mūsų istorikų teiginius, jie to titulo ir neturėjo (V.Daugirdaitė-Sruogienė. Liet. ist.,1956 m. p.100.). Jau minėtoje lenkų istoriko H. Paszkiewicz studijoje “Regesta Lithuaniae Ab Origine …” Vytenis kaip karalius minimas net 21 kartą ir tik vieną (1) kartą Duce. Vytenis buvo Pukuvero sūnus, kaip tai 1292m. savo kronikoje Petras Dusburgietis įsakmiai pažymėjo. Jau tada jis, būdamas kokių dvidešimties metų, vadovavo didelei kariuomenei žygyje į Lenkiją. 1296 (1295) m. Dusburgietis, kuriam anksčiau Vytenis tebuvo “Lietuvos karaliaus sūnus”, užrašė, jog “rex Vitehnus“ darė žygį į Livoniją.1296 m. Vyteniui įsiveržus į Livoniją prūsų kryžiuočiai nutarė naikinti karaliaus (Vytenio) žemes.Vytenio laikais lietuviai kovose su kryžiuočiais parodė daug energijos ir išvystė veiklią gynybos sistemą. Dusburgiečio žodžiais tariant , ”Lietuvos karalius (Vytenis) pasienio pilims ginti paskirdavo mėnesiui ar ilgesniam laikui tam tikrą skaičių ginkluotų vyrų, kurių pakeisti atvykdavo kiti apylinkės vyrai" (Liet. E. t.34. JAV.1966. p. 404). Kartą, kai 1313 m. kryžiuočiai, pasistatę “karo laivą su sienomis ir daug kitų laivų” atplaukė pulti Junigėdos, išgirdęs apie to laivo sukeltą garsą, lietuvių karalius Vytenis atsiuntė narsų kilmingąjį Surminą su 100 laivų. Jie priešą nuvijo ir jų laivą sudegino (ten pat, p. 405 ). Toliau ten p. 406 skelbia, kad Vytenio mirties aplinkybės nėra žinomos. Perrašinėtojui padarius klaidą, rusų metraščiuose atsiranda žinia, esą Vytenis buvęs perkūno nutrenktas nuo arklio.Tikra yra tiek, kad nuo 1315 m. jo vardas daugiau neminimas. Dusburgietis yra paskutinis, kuris pažymi, jog “Vithenus rex Lethowinorum” 1315 m. rugsėjį buvo apgulęs Christmemelį. Vigando kronika nurodo, jog Vytenis žuvo kovose su kryžiuočiais.
Karališkas Gedimino sveikinimas
Vytenį pakeitė jo brolis Gediminas. Gediminas buvo visapusiškas valdovas: geras politikas bei puikus karvedys, gerai supratęs tautos ir valstybės poreikius, galimybes ir pavojus. Paprastai rašytiniuose šaltiniuose jis vaizduojamas taikiu Lietuvos kultūrintoju, geru administratoriumi ir gabiu diplomatu. Vakarų kaimynai jį laikė karaliumi, popiežius į jį jau irgi kreipėsi tuo titulu.Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi vyskupus, kunigus, domininkonų ir pranciškonų ordino vienuolius, pirklius, riterius, įvairius amatininkus: meistrus, kurpius, račius, akmenskaldžius, druskininkus, malūnininkus, sidabrininkus, svaidomųjų prietaisų gamintojus; žvejus, žemdirbius iš Vakarų, jiems pabrėždamas, kad jis pastatęs dvi pranciškonų bažnyčias:” vieną mūsų karališkame mieste, vardu Vilnius (in civitate nostra regia,Vilna dicta), ir antrą Naugarduke (Gedimino laiškai, Vilnius,1966, p.37- 47.). 1323 m. gegužės 26-tos dienos laiške pranciškonų ordino vienuoliams Gediminas save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi, o popiežius Jonas XXII-sis savo laiške Gediminui į jį kreipiasi šiais žodžiais: ”Žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų karaliui…”. 1323 m. lapkričio mėn. 7 d. popiežiaus Jono XXII laiške Prancūzijos karaliui rašoma: - „Gediminas, kuris save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi, neseniai savo laiškais mums pranešė, jog jis su savo karalystės gyventojais labai norįs prisijungti prie šventosios Romos bažnyčios, maldaudamas, kad mes jam pasiųstume savo legatus, kurie jį priimtų į tikrąjį tikėjimą ir suteiktų išganingą pamokymą jame; apie tuos dalykus karališkoji didenybė daugiau galės būti painformuota mūsų pasiuntinių.“ 1323 m. sausio 25 d. laiške Gediminas rašo: - „Visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Bremenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, [siunčia] savo nekintamos pagarbos ir palankumo [pareiškimą] ir sveikinimą.“ Šį šių žodžių tikrumą patvirtina ir lenkų, amerikiečių istorikai, kurie cituodami popiežiaus Jono XXII-jo laiškus Lietuvos valdovui, jį vadina “rex Lithuanorum et multorum Ruthenorum” (Oscar Halecki. Jadwiga of Anjou and the rise of east central Europe, USA,1991, p.35.).
1323 m. spalio 2 d. Gediminas taikos sutartį su ordinu, Ravelio (Talino) žemės danų vietininku, vyskupais ir Ryga pradeda taip:- „Visus tuos, kurie regės ir girdės šį raštą, sveikina Lietuvos karalius Gediminas ir linki [jiems] sveikatos ir taikos viešpatyje“. Šiuo metu visus (18) Gedimino laiškus galima pasiskaityti internete įvedus į naršyklę žodžius „www.Gedimino laiškai“.
Supratęs, kad karas su kryžiuočiais neišvengiamas, Gediminas kiek galėdamas ieškojo sąjungininkų. Tokį sąjungininką jis surado lenkų karaliaus Vladislovo Uolektinio (Lokietkos) asmenyje. Šis lenkų karalius žymus tuo, kad, pasinaudojęs konfliktu tarp popiežiaus ir Vokietijos imperatoriaus, jiems nesutariant, kuris iš jų turi karalių vainikavimo teisę, nesulaukęs popiežiaus palaiminimo ir pažadėtos karūnos, lenkų bajorams pritariant, pats pasiskelbė karaliumi ir įkūrė naująją lenkų sostinę Krokuvoje. Už jo sūnaus Kazimiero Gediminas išleido savo dukrą Aldoną ir davė lenkams karinės paramos kovoje prieš totorius. Taigi Gediminas buvo pirmasis Lietuvos valdovas per dukros vedybas suartėjęs su vakarų Europos karaliais. Aldona - pirmoji lietuvė moteris tapusi kitos šalies karaliene. Netrukus Lenkijos karalienės Aldonos (Onos) palikuonys šeimininkavo beveik visoje Europoje. Jos anūkė Elžbieta buvo Liuksemburgo grafo, Čekijos, Vokietijos, Italijos, Burgundijos karaliaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV-jo (Charles IV) žmona, karalienė, imperatorienė. Jos proanūkis Zigmantas Liuksemburgietis, Vytauto ir Jogailos amžininkas, karaliavo Vengrijoje, Čekijoje, Vokietijoje, bei buvo išrinktas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi.
Gediminas pirmasis iš lietuvių valdovų ėmė save tituluoti “lietuvių ir rusų karaliumi” (Слвянс-кая знциклопедия, т.1., Mосквa. 2003. сp. 273.) Nors ir Gediminas save jau titulavo Lietuvos ir visų rusų karaliumi, rytuose - rusų žemėse pagal jų tradicijas ir supratimą jis ir toliau buvo tebevadinamas didžiuoju kunigaikščiu. Matyt, rusiškose žemėse kniaziaus titulas buvo suprantamesnis ir priimtinesnis, tad visai nenuostabu, kad rusų metraštininkas(-ai ) užrašinėdami įvykius, Gediminą pagerbdavo jiems geriau žinomu ”kniaziaus” titulu. Gediminas išplėtė Lietuvos sienas į rytus ne tiek su rusais kariaudamas, kiek vesdamas su jais atsargią ir labai tolerantišką politiką, todėl Gedimino ir vėlesniųjų gediminaičių vardas buvo gerbiamas rusų žemėse dar ištisus šimtmečius, o kai kurie Rusijos carai ir jų artimieji laikė didele garbe pabrėžti savo kilmę iš Gedimino ir jo palikuonių. Antai caras Ivanas Rūstusis nuolatos pabrėždavo savo kilmę iš Gedimino, Lietuvą laikė savo tėvonija, tad nenuostabu, jog taikėsi ir į Lietuvos sostą. 1561m. Ivanas Rūstusis ; Žygimanto Augusto seseriai Kotrynai buvo atsiuntęs piršlius. Nors su Maskva nelabai norėta pyktis, vis vien duotas neigiamas atsakymas. Pasakojama, kad nuotakos vietoje į Maskvą buvo nusiųsta balta kumelė... (V.Daugirdaitė–Sruogienė. Lietuvos istorija, JAV.1956. p. 409). Net kelios Rusijos kunigaikščių giminės, kaip Chovanskiai, Golicinai, Kurakinai ir Trubeckojai kildina save iš gediminaičių giminės (Энциклопедия Российской Монархии, Екатеринъург, 2002. cтp.173.). Ir vis gi, nors ir kaip tuometinė Lietuva buvo veikiama tam tikrų slavų tradicijų, tačiau kultūros ir šviesos ji ieškojo ne Rytuose, bet Vakaruose.
Po karaliaus Gedimino mirties dviprasmybių su karalių ir kunigaikščių titulais mūsų istorijoje nesumažėjo. Jei pavartysime istorinius vadovėlius, leistus tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje pastebėsime, kad juose karaliaus Gedimino palikuonys vadinami ne tik didžiaisiais kunigaikščiais, karaliais, bet ir princais, monarchais, submonarchais, valdovais. Taigi dviprasmybė su karaliaus ar kunigaikščių titulais atsiradusi dar iki Mindaugo karūnavimo ir toliau skverbėsi į mūsų valstybės istoriją.
Lietuvos karalius atvyks per Kalėdas...
Gediminui mirus, Lietuva likusi be vyriausiojo valdovo, t.y. be karaliaus, ateityje galėjo virsti pavienių ir mažai tarpusavyje susijusių kunigaikštijų sąjunga. Gelbėdami valstybę du gabiausi Gedimino sūnūs Kęstutis ir Algirdas perima valdžią į savo rankas. Kai kurie ne autentiški šaltiniai teigia, kad Algirdas pasiūlęs Kęstučiui didžiojo kunigaikščio garbę, bet Kęstutis nuo jos atsisakęs ir valdžią perleidęs Algirdui (žr. V. Daugirdaitė-Sruogienė, Liet. ist.,1956, p.115 -116.). Pagal mūsų istoriją Algirdas ir Kęstutis net 32 metus drauge broliškai sugyvendami valdė Lietuvą. Algirdas gyveno Vilniuje ir daugiau dėmesio skyrė sritims, kurios buvo Lietuvos rytuose, rusų žemėse ir rūpinosi santykiais su rusais, todėl jam geriau pritiko save tituluoti rusams suprantamesniu didžiojo kunigaikščio - “kniaziaus” titulu. Kęstutis apsistojo Trakuose, jam priklausė ir dalis Vilniaus. Kęstučiui atiteko ir labiausiai priešo puolamos sritys, jam reikėjo rūpintis santykiais su ordinu, Lenkija ir kitomis Vakarų Europos valstybėmis. Jam tekę atlaikyti kryžiuočių puolimus, tačiau čia jam visur padėdavo Algirdas. Todėl nenuostabu, kad svetimtaučiai dažnai nežinojo, kuris iš jų yra vyriausias Lietuvos valdovas; dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais (A.Šapoka, Liet. ist.,1936, p. 80.). Kęstutis savo kaimynų buvo laikomas tiek galingu, kad ne kartą, lygiai kaip ir Algirdas, buvo tituluojamas karaliumi (V. Daugirdaitė-Sruogienė, Liet. ist.,1956., p.116.). Kryžiuočiai su Lietuva skaitėsi, kaip su valstybe, ir karas jau nebuvo vien skerdynės: jau buvo laikomasi tam tikros etikos, t.y. tų kariavimo papročių, kurių buvo laikomasi vakarų Europoje (ten pat , p.83.). Ir visa tai buvo pasiekta gabaus Lietuvos valstybės vadovo, sumanaus ir narsaus karžygio Kęstučio pastangomis ir nuopelnais. Todėl nuo tų laikų kryžiuočių ordinas pradeda pripažinti Lietuvos valdovus, kaip lygiaverčius, turinčius teisę gyvuoti, nes iki to tiek į visos Lietuvos žmonės, tiek jos valdovus ordinas žiūrėjo, kaip į naikintinus, žmonių vardo nevertus pagonis. Tik nuo Kęstučio ir Algirdo laikų tarp ordino, jų talkininkų ir Lietuvos susidaro normalūs kariaujančių valstybių santykiai.
Kartais Kęstutis iš vakarų prieš Lietuvą vykdomą agresiją, prisidengiamą kilnia krikšto misija, sugebėdavo pristabdyti, duodamas pažadą krikštytis. Tuo metu į tą krikšto misiją prieš Lietuvą jau buvo aktyviai įsijungusi Lenkija ir ne taip toli esanti Vengrija. Be susitarimo su Čekija ir kryžiuočių ordinu Lenkijos karalius ėmėsi tarpininkauti tarp popiežiaus ir Lietuvos dėl pastarosios krikšto. Popiežius Klemensas VI, išgirdęs apie gerus Lietuvos valdovų ketinimus,1349m. rugsėjo 10 d. išsiuntė Kęstučiui bulę, pritariančią norui krikštytis ir pažadėjo karaliaus karūną. Mūsų istorikai iki šių dienų negali atsakyti, kodėl dėl krikšto buvo kreipimąsi į Kęstutį, o ne į Algirdą (E.Gudavičius., Liet.ist., 1999, p.131), kuris mūsų istorikų nuomone buvo tikrasis Lietuvos valdovas.
Kai kurie užsienio istorikų darbai leidžia pajusti, kad vakarai pagrindiniu Lietuvos valdovu vis gi laikė Kęstutį, o ne Algirdą. 1351m. Lietuvos krikšto sumetimais Lenkijos,Vengrijos ir Mozūrijos kariuomenė, vadovaujama Vengrijos karalius Liudviko Didžiojo įsiveržė į Trakų kunigaikštijos rusiškąsias žemes, kur juos su kariuomene pasitiko Kęstutis. Pradėjus derybas buvo sudaryta karinė sąjunga. Trijų karalysčių (Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos -V.R. paaišk.) sudarytoje karinėje sąjungoje susitarta, kaip rašo lenkų kilmės amerikiečių istorikas Oscar Halecki knygoje “Jadwiga of Anjou and the rise of East central Europa” (p.35.), kad Kęstutis su broliais ir visa tauta priims krikštą, o Vengrijos karalius Liudvikas D. jam išrūpins iš popiežiaus karaliaus karūną bei padės atgauti vokiečių ordino užgrobtas žemes (E.Gudavičius. Liet. ist., p.132).
Kaip matome iš lenkų istoriko, šaltiniuose Lietuva laikoma karalyste, kaip Lenkija ir Vengrija, o ne kunigaikštyste, kaip tvirtina dauguma mūsų istorijos vadovėlių.
O štai 1358m. Lietuvos ir jos valdovų krikšto iniciatyvos ėmėsi pats Šv. Romos imperijos imperatorius ir Čekijos karalius Karolis IV-sis, 1358 m. balandžio mėn. 21d. parašęs Lietuvos valdovui laišką, siūlydamas priimti katalikų tikėjimą (E.Gudavičius, Liet. ist., p.133.).Gaila tik, kad istorijos autorius nenurodo, ką imperatorius laiko mūsų valstybės valdovu.1358m. liepos - rugsėjo mėn. esą vienas iš Algirdo brolių lankėsi pas Karolį IV- tąjį Niurenberge ir pažadėjo, kad Lietuvos monarchas per Kalėdas atvyks į Vroclavą krikštytis (ten pat, p.133.). Vėl iškyla kausimas, o kas gi tas Lietuvos monarchas? Kas įvyko Lietuvoje, juk Lietuvos istorija fiksuoja valdžios pasidalijimą tarp Kęstučio ir Algirdo, trumpiau sakant - dvivaldystę? Juk pagal enciklopedijų apibrėžimą žinome, kad monarchas - tai vienvaldis karalius, valdantis valstybę, valdovas sukaupęs visą valstybės valdymą vienose rankose… Tai kas gi tas vienvaldis Lietuvos monarchas - valdovas, karalius?
Bet štai kaip tą patį įvykį aprašo žymus lenkų - amerikiečių istorikas O.Halecki. Jis rašo, kad 1358 m. liepos mėn. pas imperatorių Niurenberge apsilankęs vienas iš Algirdo brolių, greičiausiai Kęstutis (probably Kiesjstut) imperatoriui pažada, kad Lietuvos Karalius susitikti su imperatoriumi į Vroclavą atvyks per Kalėdas. Ir vis gi į susitikimą atvyks Lietuvos karalius, E.Gudavičiaus vadinamas Lietuvos monarchas, - ne kunigaikštis ar koks “kniazius”. Dabar nuspręskite patys: buvo Lietuvoje karaliai ar jų nebuvo ?.......
1362 m. kryžiuočių ordinas, vadovaujamas magistro Vinricho von Kniprodės užpuolė ir sugriovė Kauno pilį. Lietuvos istorijoje (V.Daugirdaitė-Sruogienė, p.124-125.) aprašomas Kęstučio ir ordino magistro susitikimas ir judviejų kalba prieš lemiamą mūšį, kur magistras Kęstutį vadina karaliumi. “… Pertraukdamas tylą magistras tarė: - jei karalius (Kęstutis) neturi su manim daugiau ko kalbėti, tegrįžta saugoti savųjų…..”. Štai dar vienas pavyzdys iš daugelio, kad ir ordino magistras Kęstutį vadina karaliumi. Tuo tarpu atskiri istorijos šaltiniai pateikia žinių, kad Algirdą Lenkijos ir Vengrijos karaliai tituluoja tiesiog “summus princeps Lithuanorum (O. Halecki ..., p.60.).
Po Algirdo mirties jo vietą užėmė antrosios žmonos Julijonos vyriausiasis sūnus Jogaila. Jis atsisėdo Vilniuje ir, kaip rašo mūsų istorikai, titulavosi “Vyriausiuoju Lietuvos kunigaikščiu”. Kęstutis pripažino Algirdo įpėdinį. Gerbė jo sūnų Jogailą ir vykdavo pas jį pasitarti. Tačiau vyriausiasis Algirdo sūnus Andrius, Polocko kunigaikštis, pakilo, kam jį Jogaila aplenkęs. Drauge sujudo visa Algirdo šeima, reikalaudama sau pirmenybės, siekdama nuo valdžios pašalinti ne tik Kęstutį jo įpėdinius, bet ir patį Jogailą. Po Algirdo mirties smarkiai pradėjo reikštis jo našlė stačiatikė Julijona, ėmusi save tituluoti ir rašytis “ Didžioji karalienė”. Per ją bando veikti rusai, stačiatikiai, siekdami užimti pirmąsias vietas Lietuvos valstybėje ir patraukti Lietuvą prie rytų bažnyčios ir rusų kultūros. Susikomplikavusia Lietuvos valdovų padėtimi pasinaudoja ir kryžiuočių ordinas, visaip intriguodamas ir kiršindamas Lietuvos valdovus vieną prieš kitą ir skaldydamas krašto vienybę. Vis dar negalėdami susitarti su senaisiais Lietuvos valdovais, jie bando veikti per jaunuosius Jogailą ,Vytautą ir kitus Kęstučio bei Algirdo palikuonis.Ypač Kęstutį užgavo Jogailos suartėjimas su kryžiuočių ordinu. Sužinojęs apie slaptą Jogailos sutartį su kryžiuočiais1381m., nušalina sūnėną nuo valdžios, palikdamas jam tėviškę Vitebską su Krėva. Į Vilnių susirinkę Lietuvos bajorai pasižada ištikimai tarnauti Kęstučiui , o Gedimino bokšte iškyla jo vėliava. Kęstutis į savo rankas paima aukščiausią Lietuvos valdžią ir kaip rašo mūsų istorikai, tampa “Supremus Dux Lithuaniae”.(V.Daugirdaitė -Sruogienė, … p.142.). Ir vis gi vėl labai keistai skamba, kad Vakaruose jau nuo seno tituluojamas karaliumi, monarchu, ir pats save vadinęs karaliumi, paėmęs visą valdžią į savo rankas, Kęstutis viso labo tampa tik “supremus dux” ?
Dar vienas raitas karalius
Tačiau 1382m. Jogaila susigrąžina prarastąją valdžią, o praėjus vos keliems mėnesiams po senojo Lietuvos karaliaus Kęstučio mirties (1382 rugpjūčio mėn.), 1383-siais Jogaila jau pats skelbiasi karaliumi. Kęstutis - senasis Lietuvos karalius, pilietinio karo metu pasmaugtas Krėvos pilies kalėjime, atgabentas į Vilnių ir senu papročiu sudegintas Šventaragio slėnyje. „Tarp Perkuno žinyčios ir Neries buvo sukrautas didžiulis laužas, ant jo uždėtas karališkai aprengtas ir su šarvais Kęstučio lavonas. Čia pat buvo pririštas ištikimiausias Kęstučio žirgas, kuriuo jis jodinėdavęs kautynių metu“ (Mūsų Lietuva. Bronius Kviklys. T.1.p.89.1964m. USA.).
Kovo 28-tą - balandžio 15-tąją suteikęs Liublino miestiečiams laisvos prekybos privilegiją , “brangiems Lenkijos burgeriam” (miestiečiams) Jogaila prisistatė kaip “ Didysis Lietuvos karalius ” - Great king of Lithuania - (O. Halecki ,… p.104.).Tų pačių metų liepos mėn. vykusiame susitikime su kryžiuočių magistro atsiųstuoju maršalu besikalbėdamas Jogailos brolis Konstantinas Jogailą vadina taip pat karaliumi (V.Sruogienė, Liet. ist., p.150.). Karliškąjį Jogailos titulą patvirtina ir iki mūsų dienų išlikusieji Jogailos antspaudai. Ant 1382 m. Jogailos lietuviško antspaudo nesunkiai įskaitoma tokia antspaudo legenda (užrašas) : Ja * gal * dei * gratia * r ex * m * lettov * - „Jogaila dievo malone didysis lietuvių karalius“. Toks antspaudas vaizduojantis raitą ant žirgo jojantį Jogailą yra išlikęs Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo slaptajame archyve, Berlyne, Vokietijoje, bei Lenkijos archyvuose. Dar ir pirmuosiuose lenkiško tipo antspauduose 1386-88 m. galime perskaityti tokią Jogailos antspaudo legendą: Wladislaus: dei* gra: rex : Poloniae : Littvania: ....... – Vladislovas dievo malone Lenkijos, Lietuvos karalius...
Toliau nuo čia mūsų istorijoje tiesiog piktybiškai pradedami trinti Lietuvos karalystės ir jos karalių titulas, daroma neįkainuojama žala visai mūsų senajai istorijai. Juk lenkų bajorams reikia parodyti, kad karūnavęsis lenkų karaliumi Jogaila prie Lenkijos prijungė Lietuvą bei visas į jos teritoriją įėjusias žemes. Visa laimė, kad po truputį prarastąsias jėgas ir valdžią ėmė atgauti Vytautas, Kęstučio sūnus ir teisėtas jo sosto paveldėtojas. Netrukus Jogaila be Vytauto pritarimo Lietuvoje negalėjo nieko nuveikti. Vytautas Didysis tampa vienvaldžiu Lietuvos valdovu.
Triskart paskelbtas karaliumi
1398 m.sudarydamas sutartį Salyno saloje Nemune, ties Nevėžio žiotimis, prie Kulautuvos, Vytautas savo bajorams paskelbė karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti leno mokestį. Bajorai dėl to protestavo ir nepasitenkinimo ženklan paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi (B.Makauskas, Lietuvos istorija, Kaunas, 2000, p.80.). E.Gudavičiaus "Lietuvos istorijoje" tą įvykį aprašo taip: -”1398m. spalį Vytautas susitiko su didžiuoju magistru Konradu Jungingenu Salyno salose (Nemune, žemiau Kauno). Iš ordino pusės dalyvavo Livonijos krašto magistras Venemaras Briugenau, Varmijos ir Sambijos vyskupai. Vytautą lydėjo Vilniaus vyskupas Andrius, brolis Zigmantas, Kopilio kunigaikštis Vladimiras, Pinsko Jurgis, Zaslaulio Mykolas, Starodubo Aleksandras, Alšėnų Jonas, Drucko Jonas, Klecko Jomantas ir stambiųjų bajorų būrys. Buvo patvirtinti Gardino sutarties punktai. Sutartį sudarius, bajorai Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.Ši manifestacija ir buvo svarbiausias Vytauto tikslas, o nuolaidos vokiečių ordinui - tik priemonė jam pasiekti” (p.200). Istorikas A. Šapoka 1936 m. "Lietuvos istorijoje" (p.122.) šiam įvykiui aprašyti paskyrė net atskirą skiltį, pavadindamas ją ”Vytauto apgarsinimas Salyne Lietuvos karaliumi”. Čia jis rašo:-” Kiek savarankiškas jautėsi Vytautas, parodo jau vien tik Salyno sutartis. Bet Salyne įvyko dar vienas faktas, kuris liudija, kad Lietuvos bajorija jautėsi esanti nepriklausoma ir savo valdovu laiko tik vieną Vytautą. Per suvažiavimą ordino magistratas buvo iškėlęs puotą. Jos metu Lietuvos bajorai triukšmingai apgarsino Vytautą savo karaliumi”. Lietuvos bajorų apsisprendimą aprašo ir istorikė V.Daugirdaitė-Sruogienė 1956 m. leistoje "Lietuvos istorijoje". Ji rašo:- ”Jie čia pat pareiškė didelį pasitikėjimą savo valdovu ir, kryžiuočių magistro iškeltos puotos metu, apšaukė Vytautą Lietuvos karaliumi” ( p.178). Dr. Joseph B.Koncius knygoje ”Vytautas the great grand duce of Lithuania” (Maiami, Florida,1964,p.70.) rašo: - “At the official celebration of this peace treaty, the Dukes and delegates from Lithuania and the Eastern Provinces declared Vytautas King of Lithuania”. Na ir kas, sakys koks nors mūsų istorijos “išminčius” ir pridurs, kad lenkų istorikai ir jų šaltiniai apie tai dar tikrai nerašė. Taigi, kad rašė …
Lenkų istorikas Oskar Halecki knygoje ”Jadwiga of Anjou …” (p. 242.) irgi nurodo, kad 1398 m. Vytautas, pritariant Jogailai „stengiasi iš popiežiaus išsirūpinti atskirą karūną Lietuvai ir atskirti lietuvių ir rusų žemes į atskirą karalystę. Ten pat (p.243), kalbėdamas apie Salyno sutarties sudarymą lenkų istorikas nurodo, kad čia apie jokią karališką karūną atskirai neužsimenama, tik tiek, kad kronikininkas užrašė faktą, jog Vytautas buvo paskelbtas Lietuvos ir Rusios karaliumi (“King of Lithuania and Ruthenia”), kas žinoma labai užgavę Lenkijos karalienę Jadvygą. Ji netrukus nusiuntusi Vytautui ir jo bajorams nepasitenkinimo laišką ir pareikalavusi tokį sprendimą atšaukti, mat ji Lietuvos sostą ir karūną jau buvo numačiusi savo dar negimusiam įpėdiniui... 1398 m. Salyno įvykiai parodė, kokie santykiai nusistovėjo tarp Lietuvos bei Lenkijos, ir, kad Lietuvoje su tokiais lenkų karalienės norais niekas nesiskaitė. Vytautas, remiamas bajorų, veikė kaip savarankiškas valdovas, o jo politiką aprobavo Lietuvos didikai, kaip savarankiška, juridinę galią turinti ir valstybei atstovaujanti, jėga. Lietuvoje atsitiko tai, kas tuo metu vyko ir visoje Europoje. Karalių tuo laiku jau rinko lenkai, vokiečiai ir kitos Europos tautos. Čekijos bajorai ir miestiečiai taip pat išsirinko karalių patys. Europoje formavosi naujos tradicijos ir papročiai, nauji santykiai, kuriuose galėtume įžvelgti tam tikras vakarietiškos demokratijos užuomazgas, kurios deja dar ilgus šimtmečius negalėjo prasiskverbti į rytinių slavų erdvę.
Šis Vytauto paskelbimas karaliumi mūsų istorijoje liko tarsi nepastebėtas, gal net visai neįvertintas ir plačiau neaptartas, aš gi sakyčiau, platesnei lietuvių visuomenei dar ir mažai žinomas. Tačiau Lietuvos bajorų žingsnį -Vytauto paskelbimą karaliumi gerai išgirdo to laikmečio Vakarų kaimynai. Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo karališkasis titulas buvo priimtas ir pripažintas visoje to meto Europoje. 1414m.,1421m. Lietuvoje lankėsi Anglijos ir Prancūzijos karalių pasiuntinys Žiliberas de Lanua, kuris vėliau paliko rašytinius savo kelionės prisiminimus. Apsilankęs pas kryžiuočius Dancige, jis vyksta pas lenkų karalių (Jogailą), o iš ten pas Vytautą, Lietuvos Didįjį kunigaikštį ir karalių (V.Daugirdaitė-Sruogienė, Liet.ist. p. 244.). Kaip ir Jogailai, anglų pasiuntinys atliko savo taikos misiją ir abiem karaliams įteikė anglų karaliaus Hendriko dovanas. Čia turime paklausti: - Ar gi toks garbingas Anglijos ir Prancūzijos karalių pasiuntinys nieko neišmanė apie titulus? Matyt, garbingam svečiui nekilo jokių abejonių, kaip tituluoti Vytautą, galingąjį Lietuvos valdovą, Žalgirio mūšio nugalėtoją, kurio pergalę pripažino ir jam nusilenkė visi didieji to meto Europos karaliai. Įvertindami didelius Vytauto nuopelnus, drąsą ir narsumą, 1421m. Čekijos bajorai ir miestiečiai Vytautui pasiūlė savo šalies karūną, kurią jis sutiko priimti. 1421 m.rugpjūčio mėn.čekų Kutnos Horos seimas Vytautą oficialiai išrinko Čekijos karaliumi (E.Gudavičius.Liet.ist., p.251.). Taigi Vytautas buvo ne tik Lietuvos, bet dar ir Čekijos karalius…
Pagaliau į gyvenimo pabaigą, siekdamas galutinai įtvirtinti savo valstybės nepriklausomybę, Vytautas ryžosi priimti įkyriai “pirštą” karaliaus karūną iš vakarų. Kaip visa tai baigėsi, žino net pradinių klasių mokinukas. Nors Vytautui siunčiama karūna buvo pavogta, tačiau niekas nesugebėjo pavogti jo nuopelnų ir didžiosios garbės, tarptautinio pripažinimo, jo pasiekimų bei darbų, kurie dar ilgiems amžiams apsaugojo Lietuvą nuo užpuolikų iš rytų ir vakarų. Mūsų garsusis poetas ir rašytojas Balys Sruoga Vytauto karaliaus garbei sueiliavo :-“Kol nors viena plazdės širdis lietuvio,- Tu būsi amžiams Lietuvos karalius!…
Po Vytauto mirties į sostą atsisėdęs Švitrigaila pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir nieko nelaukdamas pareikalavo Šv. Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto I atsiųsti anksčiau Vytautui žadėtą karališką karūną. O, kai Švitrigaila buvo nugalėtas, ir į Lietuvos sostą atsisėdo Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, laiške imperatoriui jis rašė, kad Lietuvos priklausomybė lenkų karaliams yra tik prasimanymas: kiek tik žmonės pajėgia atsiminti, Lietuva niekad nebuvusi jokios kitos valstybės sudėtyje ir valdžioje. Jis pats Lietuvos kunigaikštystę gavęs ne iš lenkų karaliaus, bet iš Dievo: ją paveldėjęs iš savo brolio Vytauto… (A.Šapoka. Liet.ist. p.174.).
Ir kas turi teisę tai nuneigti!?... Domėkimės istorine savo didžiosios valstybės ir jos valdovų praeitimi ir deramai pagerbkime jų atminimą. Tai mūsų visų pareiga.
Naudota literatūra ir šaltiniai:
1. Lietuvių enciklopedija, t. 1- 36., Boston, JAV, 1953-1969
2. Mūsų Lietuva, B.Kviklys, Boston, JAV, 1964
3. Энциклопедия Российской Монархии, Екатеринъург, 2002,
4. Слвянская знциклопедия, т.1-2., Mосквa. 2003
5. Senosios Lietuvos istorija, A. Bumblauskas, V., 2005
6. Lietuvos istorija, V. Daugirdaitė – Sruogienė, Chicago, JAV., 1956
7. Lietuvos istorija, E. Gudavičius, V., 1999
8. Lietuvos istorija, B. Makauskas, Kaunas, 2000
9. Lietuvos istorija, A.Šapoka, Kaunas, 1936
10. Dawna Polska, M.Bogutcka, Warszawa, 1998
11. O. Halecki. Jadwiga of Anjou and the rise of east central Europe., USA, 1991.
12. J.B.Koncius.Vytautas the Great drand duke of Lithuania, Maiami, Florida, USA., 1964
13. E.Rimša. Heraldika., Lietuva, 2004
14. J. Pficneris. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. Vilnius.,1989
15. H. Paszkiewicz. Regesta Lithuaniae., Varsoviae, 1930
2007 m. liepos mėn. 17 d. (Pirmą kartą spausdinta 2003 m. balandžio 5 -15 d. „Drauge“, JAV. Naujai papildytas ir atnaujintas rašinys.)
