Rolandas Maskoliūnas, LRT televizijos laida „Mokslo ekspresas“, LRT.lt
Gyventojų nuomone, didžiausia Lietuvos bėda yra mažos gyventojų pajamos, korupcija ir emigracija. „Mokslo ekspresas“ aiškinasi, kaip glaudžiai susijusios ekonominės, švietimo ir demografijos problemos ir kaip jas spręsti.
Dviejuose paskutiniuose ciklo tekstuose mokslininkų lūpomis pabandysime reziumuoti, kokių strateginių veiksmų reiktų imtis Lietuvai ir kokius metodus naudoti? Kaip įtraukti visuomenę, išgirsti jos nuomonę ir, ja remiantis, veikti vieningai ir efektyviai?
Vienas iš instrumentų – neseniai Lietuvos mokslų akademijos užsakymu atlikta visuomenės apklausa, leidžianti suvokti, kas Lietuvos piliečiams kelia didžiausią nerimą ir kokių sprendimų jie tikisi iš valdžios. Rezultatai liudija, kaip glaudžiai į vieną mazgą susipynusios ekonominės, švietimo ir demografinės problemos. Todėl tik kompleksinis požiūris ir nuoseklūs, vienas kitą papildantys sprendimai duos vaisių. Lemtingasis faktorius XXI amžiaus globaliame pasaulyje – žmogiškasis kapitalas, jo kvalifikacija ir judėjimas.
„Turime labai jautriai reaguoti į socialinius pokyčius, kurie lemia žmogiškųjų išteklių kaitą. Dabar pasaulyje pastebimos įdomios tendencijos. Gal po šimto metų tos problemos išryškės, bet šiandien globaliame pasaulyje matome keturias penkias pagrindines problemas žmogiškųjų išteklių raidos ir visuomenių raidos kontekste“, – sako sociologas prof. Boguslavas Gruževskis.
Geriausiai apmokami turėtų būti mokytojai
Pasaulyje bendras gyventojų skaičius auga, o Lietuvoje mažėja. Tačiau iš esmės tai yra dvi vienos problemos pusės. Kita bėda – visuomenės senėjimas, ypač būdingas Vakarų pasauliui, taip pat ir Kinijai. Po dešimties metų pensininkais šioje šalyje taps dešimtys milijonų žmonių.
„Kitas klausimas – kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Nors pasaulyje yra daug galimybių ir daug jaunimo, pastarojo gausėja dažniausiai neturtingose šalyse. Ten, kur švietimas ir profesinis rengimas yra gana neaukštos kokybės. Todėl pasaulis jaučia darbo jėgos trūkumą. Trūksta dešimčių milijonų darbuotojų. Net Brazilija, Vokietija, Prancūzija, JAV jaučia aukštai kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą“, – teigia B. Gruževskis.
Trečioji problema – turtinė nelygybė, itin stipriai veikianti žmogaus elgseną, jo nuostatas, vertybes ir kelianti socialines įtampas. Nors apie tai kalbama ir rašoma seniai, horizontali diferenciacija tarp visuomenės sluoksnių ir vertikali – tarp šalių – tebeauga. Pavyzdžiui, 2–3 proc. turtingiausių JAV gyventojų valdo 40 proc. šalies turto. Tokia padėtis itin skatina žmonių tarpusavio nepasitikėjimą.
„Dar viena problema – tai nauja tendencija, pradėta fiksuoti XXI amžiuje: NEET – not in education, employment and training. Jaunimas, kuris nesimoko ir nėra užimtas, nedirba. Čia vertybių problema“, – tvirtina sociologas.
Šios tendencijos nenuteikia optimistiškai. Kadangi žmogaus prigimtis nesikeičia, tai gresia socialiniu sprogimu. Esminė žmonijos problema šiuo metu – ne kaip pagaminti materialines gėrybes, o kaip jas paskirstyti.
„Mes jau šiandien turėtume dirbti kelias valandas. Žymus ekonomistas J. M. Keynesas savo vertinimuose net prognozavo, kad turėtume dirbti mažiau nei keturias valandas per dieną. O mums net aštuonių neužtenka. Nekalbant apie šešėlinį užimtumą. Technologijos labai gerai, bet problema ta, kad technologijų gaminamas viršpelnis, kuris galėtų kompensuoti užimtumo sumažėjimą, yra pasisavinamas siauros grupės“, – aiškina B. Gruževskis.
Akivaizdu, kad šias tendencijas įmanoma pakeisti, tik pasinaudojus inovatyviais švietimo modeliais. Šiuo metu naudojama XIX a. vidurio, industrinės visuomenės švietimo sistema. Ji ugdė žmones klasikinio kapitalizmo sistemos aptarnavimui. Štai kodėl nedelsiant reikia keisti švietimo prioritetus.
„Kalbant apie ateitį, mokytojai turėtų būti labiausiai apmokama gyventojų grupė. Ji turėtų formuoti vertybes, kad darbas būtų vertybė savaime, o ne tik pajamos. Tai vertybių problema ir švietimas nieko nepakeis, jeigu tam nebus sudarytos sąlygos šeimoje. Kadangi tos vertybės formuojasi pirmosios socializacijos laikotarpiu, iki trijų metų amžiaus.
Vaikas jaučia ir mato, jeigu šeimoje dominuoja godumas, agresija, jeigu trūksta žmogiškos šilumos. Vaikas gal dar nesupranta socialinių reikšmių, bet jis žino elgesio normas, jis jaučia tėvų agresiją, nepasitikėjimą ar pavydą, melą“, – sako pašnekovas.
Lietuvoje formuojasi demografinės dykros
Apklausoje dažniausiai paminėtas Lietuvos trūkumas – didelis nedarbas ir žemas gyvenimo lygis. Gyventojų nuomone, didžiausia Lietuvos problema yra mažos gyventojų pajamos. Net 45 proc. apklaustųjų didžiausia problema laiko korupciją, o 36 proc. – emigraciją. Šiuo požiūriu ekonomika ir demografija itin susiję.
„Eurostato“ gyventojų statistikos skyrius parengė mums naujas prognozes. Man atrodo, kad 2060 metais mums numato tik apie 2 mln. gyventojų. Žmonės sako, kad prieš Antrąjį pasaulį karą labai emigruodavo lietuviai ir Lietuva buvo mažesnė. Ir emigruodavo aktyviai, bet buvo labai aukštas gimstamumas. 4–5 vaikai šeimoje. Iš kitos pusės, tada tas gimstamumas buvo „pririštas“ prie Lietuvos teritorijos. Gyventojai migruodavo kur kas mažiau. Ir todėl per vieną kartą buvo galima atgaminti nuostolius“, – teigia B. Gruževskis.
Aukštas gimstamumas gali greitai kompensuoti praradimus. Tačiau dabar Lietuvoje yra daug pagyvenusių žmonių ir mažas gimstamumas. Kalbant apie demografinę politiką, gimstamumo skatinimą, reikia kruopščiai įvertinti pasekmes. Tai labai brangi priemonė. Antra vertus, finansiškai skatinami žmonės dažnai nelieka Lietuvoje. Jie emigruoja kartu su vaikais.
Gyventojų mažėjimą, retai apgyvendintų teritorijų gausėjimą ir pasekmes tyrinėja visuomenės geografai. Tokiose teritorijose Lietuvoje gyvena iki dešimties žmonių kvadratiniame kilometre. Dabar tokia padėtis susiklostė 183 seniūnijose, sudarančiose 45 proc. Lietuvos ploto.
„Per pastaruosius 20 metų netekome 20 proc. gyventojų. Bendros tendencijos žinomos. Lietuvoje labai mažas gimstamumas, didelė emigracija, mes net pirmaujame Europoje. Tačiau mes, kaip geografai, stengiamės pažiūrėti giliau. Paaiškėjo, kad jeigu bendrą Lietuvos situaciją vertiname kaip nepalankią, tai retai apgyvendintų teritorijų atveju ji yra dar blogesnė – blogesnė net kelis kartus. Formuojasi ištisi retai apgyventi regionai, galima juos vadinti demografinėmis dykromis“, – teigia geografas dr. Vidmantas Daugirdas.
Tokiose dykrose gyventojų belieka vienas kitas. Iš esmės visa Šiaurės rytų Lietuva yra retai apgyventas regionas. Tai kelia ne tik liūdesį dėl tuštėjančios šalies, bet ir įvairias socialines ekonomines problemas.
„Formuojasi uždaras ratas – mažėjant gyventojų, nyksta visa ekonominė socialinė infrastruktūra. Uždaromos mokyklos. Tai smūgis bendruomenei, nes iš karto sumažėja perspektyvos. Tėvai linkę išsikelti. Paskui mokyklą ima nykti kitos institucijos ir t.t. Kuo mažiau tų įstaigų, tuo mažiau gyventojų. Didelė dalis teritorijų tampa laikino gyvenimo vietomis“, – aiškina geografas.
Bėda ta, jog Lietuva, Europos Sąjunga į šias tuštėjančias kaimiškas teritorijas, į jų infrastruktūros plėtrą investuoja didelius pinigus jau ištisą dešimtmetį. Deja, tai nepadeda sulaikyti gyventojų teritorijoje.
„Reikėtų galvoti apie kryptingesnes investicijas. Dabar investuojama chaotiškai. Mes kaip vieną iš tokių priemonių matytume vietinių centrų stiprinimą. Ne paties žemiausio rango, bet didesnio miestelio rango, suteikiant jiems savivaldą. Tada jis atlieka tam tikras funkcijas, sulaikoma darbo jėgos, atsiranda šiokia tokia perspektyva“, – tikina V. Daugirdas.
Lietuva turi daug talentų, bet dažnai ne Lietuvoje
Mažėjant gyventojų, mažėja darbo išteklių. Mes nesame sena visuomenė, turėjome daug jaunimo. Bet dėl jaunimo emigracijos vyresnių žmonių dominavimo visuomenėje pagreitis auga. Tai veikia ir pragyvenimo lygį, ir darbo rinką. O socialinių reikmių, sveikatos apsaugos sistemos poreikis auga.
„Reikėtų vidutiniškai turėti apie 10–15 tūkst. imigracinį prieaugį. Iš emigracijos kasmet prarandame apie 15 tūkst. Taip pat prarandam ir dėl natūralaus prieaugio – gimstamumo ir mirtingumo skirtumo. Taip kasmet prarandame vidutiniškai 20–25 tūkst. gyventojų. Artimiausiu metu nelabai ką galėsime pakeisti“, – mano B. Gruževskis.
Trečia problema – kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Iš dalies ir todėl, jog pasiūla neatitinka paklausos.
„Mes pagal aukštai kvalifikuotų ir talentingų žmonių išlaikymą esame 111 vietoje tarp 140 šalių. Kai kurios Afrikos šalys turi geresnes motyvacines sistemas negu Lietuva. Turime daug galvoti, kaip kovoti už talentus. Lietuva turi daug talentų, bet dažnai ne Lietuvoje. Gerai, kad lietuviai turi potencialą, kuris reiškiasi nors kitose šalyse. Tačiau norėtųsi, kad jie reikštųsi Lietuvoje“, – sako B. Gruževskis.
Norint pakeisti situaciją, reikia lėšų, nes už kokybę reikia mokėti. Specialistai siūlo pradėti nuo valstybės tarnautojų apmokėjimo sistemos, kuri skatintų valstybės tarnautoją rūpintis valstybe, visuomenės ir ekonomikos plėtra. 2009 m. Lietuvoje Ūkio ministerijoje sėkmingai buvo vykdomas projektas Skatinimoplanas.lt siekiant kontroliuoti, ar efektyviai naudojami pinigai ekonomikai skatinti. Interneto puslapyje buvo matyti, kaip valstybės tarnautojai atlieka pavestus veiksmus ir procesus.
„Mes dar turime ypatingą emigracijos problemą. ES senbuvių pajamos vidutiniškai yra 3,5–4 kartus aukštesnės negu Lietuvoje. Tas skirtumas ypač skatina emigruoti jaunus žmones. Jie pajaučia didesnio pinigo skonį ir nelabai skuba grįžti į Lietuvą. Reikia investicijų, reikia galingo metainvesticinio plano, kuris parodytų, kad čia už darbą mokami pinigai. Savo pastangomis galima uždirbti, nebūtinai sukčiauti“, – tvirtina sociologas.
Ketvirta, taip pat globali, problema – nemažėjanti pajamų diferenciacija ir su tuo susijęs skurdas. Mums nepavyksta su šia problema susidoroti, o tai, kaip minėjome, labai pavojinga tendencija, ardanti visuomenę iš vidaus, naikinanti solidarumo jausmą.
„Socialinės paramos gavėjai apkrauna šalies biudžetą. Iš kitos pusės, jie per tam tikrą laiką praranda savo socialinį aktyvumą ir po to neskuba į darbo rinką. Užsidaro taip vadinamoje skurdo kultūroje. Kur darbas nėra vertė, nedarbas yra vertė. Jie giriasi, kad gauna pinigų nedirbdami“, – teigia B. Gruževskis.
Be abejo, žmonės negimsta su tokia nuostata. Asocialų požiūrį formuoja jų asmeninė patirtis, situacija valstybėje. Tačiau švietimo sistema galėtų pakeisti arba sušvelninti situaciją.
Jeigu nepavyks sumažinti emigracijos tempų, teks verstis su mažesniu dirbančiųjų skaičiumi. Kaip juos kuo efektyviau išnaudoti?
„Čia išsigelbėjimas – investicijos į aukštos pridedamosios vertės darbo vietas. Žmonių gali būt ir mažiau, bet jeigu gaminama aukšta pridėtinė vertė, tada ir mokesčiai gali būti didesni – žmonėms užteks vartojimui“, – įsitikinęs pašnekovas.
Lietuvos gyventojų lūkesčiai labiausiai siejami su ekonominiais veiksniais. Ekonominis aspektas dominuoja ir spontaniškai pačių gyventojų teikiamuose siūlymuose, todėl labiausiai jie palaikytų Lietuvos tikslą, orientuotą į socialinės ekonominės gerovės siekiamybę. Telieka sukurti tokį veiksmų planą ir imtis darbo. Apie tai, kaip tą padaryti, papasakosime kitame straipsnyje.
