Iki šio momento visa „Sojuz 11“ misija, į kurią iškeliavo kosmonautai Georgijus Dobrovolskis, Vladislavas Volkovas ir Viktoras Patsajevas vyko tiesiog tobulai. Komanda orbitoje praleido daugiau nei 23 dienas – jie dirbo kosminėje stotyje „Saliut – 1“.
Jų sėkminga misija turėjo tapti Sovietų Sąjungos atsaku į JAV įvykdytą žmogaus išlaipinimą Mėnulyje. Sovietai turėjo atgauti šlovę, kuria nesimėgavo nuo istorinio pirmojo satelito „Sputnik“ paleidimo 1957 metais. Tačiau visos viltys sudužo, kai nusileidusioje kabinoje buvo rasti trijų astronautų lavonai.
Trijų kosmonautų mirtis tapo išskirtine tema visame pasaulyje. NASA astronautų padalinio vadovas Tomas Staffordas iškėlė versiją, kad astronautus pražudė ilgo skrydžio sukeltas fiziologinis stresas. Tuo tarpu NASA gydytojas Chuckas Berrys spėjo, kad astronautus pražudė nežinoma toksinė medžiaga, kažkokiu būdu patekusi į kabiną. Tačiau JAV tikrąją informaciją sužinojo tik 1973-aisiais, kuomet „The Washington Post“ galiausiai paskelbė misijos raportą.
Buvo paviešinta išvada, kad „Sojuz 11“ kosmonautus pražudė netinkamai užsuktas slėgio išlyginimo vožtuvas. Tai reiškia, kad vyrus pražudė dekompresija – staigus slėgio sumažėjimas. Tai reiškia, kad „Sojuz 11“ kosmonautai savo paskutinėmis akimirkomis patyrė nežmoniškus skausmus. Dėl netikėto slėgio kritimo jie, galima sakyti, susidūrė su kosmoso vakuumu. Nors oficialūs duomenys taip ir nebuvo paviešinti, nėra sudėtinga nusakyti tragiškos pabaigos simptomus. Pirmiausiai vyrai pajuto intensyvų skausmą krūtinėje, pilve ir galvoje. Tuomet, tikėtina, plyšo jų ausų bugneliai, o iš ausų ir burnų pasipylė kraujas. Per visas šias kančias vyrai galėjo išlikti sąmoningi apie 60 sekundžių.
Kapsulės nusileidimo sistema veikė automatiškai, tad žmonių įsikišimo nepriekaištingam nusileidimui neprireikė. Kadangi kosmonautai mirė maždaug 167 kilometrų aukštyje, jie laikomi vieninteliais žmonėmis, mirusiais kosmose.
