Rudenėja. Artėja (ir netgi prasidėjo) palankiausias metas naktinio dangaus gelmių stebėjimui. Palankiausias nebūtinai reiškia patogiausias: rudenį ir žiemą dangus naktį tamsesnis, naktys ilgesnės, tačiau žvarbesnės. Tiesa ir tai, kad tas gelmes visų pirma reikia išmokti stebėti.
Vien teleskopo gali ir nepakakti. Reikia ir įgūdžių. O ten, viršuje – tiek įdomių dalykų, kurių dar nebuvo progos „pačiupinėti“ smalsiems portalo skaitytojų protams. Tad ko laukti? Pirmasis iš dėmesio vertų objektų ypatingas tuo, jog bet kuris teleskopas jo stebėjimui yra pernelyg galingas. Idealiausia šią plika akimi aiškiai matomą grožybę stebėti pro žiūronus. Jūsų dėmesiui – pirmasis kosminių pažinčių objektas: įspūdingasis žvaigždžių spiečius Sietynas
„Teleskopas Sietyno stebėjimui yra pernelyg gremėzdiškas, - pritaria Notingemo astronomijos bendrijos narys Džonas Horstas (John Horst). – Sietynas yra toks didelis, jog paprasčiausiai netelpa į teleskopo stebėjimo lauką. Reikia kur kas mažesnio didinimo. Idealiausiai Sietyno stebėjimui tinka žiūronai. Sietynas arba Plejadės žvelgiant pro žiūronus – fantastiškai gražus objektas.“
Ne vienam astronomijos gerbėjui ar astrofotografui 45-asis Mesjė katalogo objektas (M45) yra vienas iš mieliausių. Plejadės fotografijose primena įstabiai žėrinčių deimantų telkinį.
„Rasti šią naktinio dangaus puošmeną yra labai lengva, - pasakoja astrofotografas Pitas Lorensas (Pete Lawrence). – Pirmiausiai (žr. vaizdo siužetą rašinio pabaigoje) reikia susirasti Oriono (Septynių Šienpjovių) žvaigždyno „juosmenį“ (vienoje linijoje išsidėsčiusias tris ryškias žvaigždes, kurios Lietuvos padangėje pasirodo rudenį ir žiemą). Po to iš tų trijų žvaigždžių reikia išvesti menamą tiesę aukštyn, į dešinę. Ji atsirems į ryškią, oranžinę žvaigždę Aldebaraną. Tačiau tiesę reikia brėžti toliau, kol netrukus ji atves į blyškų žvaigždžių pulkelį. Tai ir bus Sietynas.“
„Sietynas yra ne tik padrikasis žvaigždžių spiečius (žvaigždžių sambūris), bet ir vadinamasis švytintis ūkas (angl. – „reflection nebula“), - aiškina Šefildo universiteto astronomas Polas Krauteris (Paul Crowter). – Plejadės susiformavo prieš maždaug 100 mln. metų. Tai nėra seniai – spiečius yra gana jaunas. Daugelis kitų spiečių Paukščių Tako galaktikoje yra gerokai vyresni. Jiems metai skaičiuojami milijardais.“
Tamsią rudens naktį virš horizonto patekantis Sietynas traukia akį nelyginant dangaus deimantų vėrinys velvetinėje naktinio dangaus juodumoje. Sietynas lengvai matomas plika akimi ir yra bene ryškiausias žvaigždžių spiečius šiaurės pusrutulio danguje.
Anglai Plejadžių spiečių pagal graikų mitologiją vadina „Septyniomis Sesėmis“ (angl. – „Seven Sisters“). Tiesa, mums dėl to nereikėtų Plejadžių painioti su Septyniais Šienpjoviais: taip dar vadinamas jau minėtas Oriono žvaigždynas. Tačiau „Septynias Seses“ sudaro ne septynios, o kur kas daugiau žvaigždžių (nors plika akimi matoma būtent tiek). Ten jų – tūkstančiai. Žvelgiant į Sietyną be jokios optikos, visas žvaigždes stebėtojas pamato ne išsyk, o palaipsniui. Tačiau tikrasis grožis atsiveria į Plejades žvilgtelėjus pro žiūronus.
„Labai daug žvaigždžių, labai, - žvelgdamas pro žiūronus pasakoja Dž. Horstas. – Bent tuzinas labai ryškių žvaigždžių. O jų fone – dešimčių dešimtys kitų žvaigždžių.“
Įdomu yra tai, kad Sietynas – ne tik žvaigždės, bet ir jas supantis didžiulis kiekis kosminės medžiagos. Didžioji šios tarpžvaigždinės medžiagos dalis yra dujos (gali būti ir karštos, ir vėsios), tačiau yra ir dulkių.
„Reikalas tas, jog kaip tik dabar Sietyno spiečius skrieja per dujų ir dulkių regioną“, - pasakoja astronomas P. Krauteris.
Tiesa, žvelgiant pro žiūronus dujų ir dulkių pamatyti nepavyks – tarpžvaigždinė medžiaga matoma tik ilgos ekspozicijos fotografijose. Stebint tiesiogiai ūkų pamatyti neįmanoma. Tačiau fotoaparate nustačius pakankamai ilgą ekspozicijos laiką, Sietyno ūkus nufotografuoti tikrai įmanoma.
„Netolimoje ateityje „Septynios Sesės“ taps „Šešiomis sesėmis“, - atkreipia dėmesį P. Krauteris. –Didžiausia iš Sietyno žvaigždžių gyvens nebeilgai: gana greitai ji virs baltąja nykštuke. Taip palaipsniui tų sesių skaičius vis mažės: šešios, penkios, keturios ir t.t. Plejadžių gretos retės per ateinančius milijonus metų. Astronomai mano, jog Sietyno žvaigždės sambūryje spindės dar apie 250 mln. metų – vėliau kai kurios žvaigždės užges, kai kurios išsibarstys po kaimynines Paukščių Tako teritorijas.
Graikų mitologijoje septynias seses persekiojo Orionas. Galiausiai Dzeusas, pagailėjęs sesių tėvų, pavertė seses iš pradžių balandėmis, o po to – žvaigždėmis. Taip jos atsidūrė naktiniame danguje. Oriono žvaigždynas, kaip turėjome progos įsitikinti, dangaus skliaute jas tebepersekioja iki šiol. Beje, visai greta sesių Plejadžių danguje yra ir mitologiniai jų gimdytojai – tėvas titanas Atlasas ir motina jūros nimfa Plejonė.
Sietyną sudaro B tipo žvaigždės – labai šviesios (už Saulę šviesesnės tūkstančius kartų) ir karštos žydrosios milžinės, esančios už kelių šimtų šviesmečių (pvz., šviesiausia žvaigždė Alcionė [Alcyone] yra už maždaug 370 šviesmečių nuo Žemės). Spiečiaus branduolio skersmuo – maždaug 8 šviesmečiai, o Rošės spindulys – apie 43 šviesmečius. Plika akimi galima įžvelgti 14 ryškiausių žvaigždžių, nors iš viso spiečiuje žvaigždžių yra daugiau kaip tūkstantis. Pačios ryškiausios savo šviesiu prilygsta Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždėms. Bendra Sietyno masė – apie 800 Saulės masių.
Spiečiuje yra daug rudųjų nykštukių (objektai, kurių masės yra ne didesnė nei 8 proc. Saulės masės, ir kuriuose neprasidėjo branduolinės sintezės procesai). Rudosios nykštukės gali sudaryti iki 25 proc. Sietyno spiečiaus.
