Šį kartą atsakymo į klausimą apie Marse egzistuojančios gyvybės tikimybę ėmė ieškoti ne astronomai ar astrofizikai, o paprasti biologai. Žinoma, į Marsą jie nekeliavo, o ir kosminių zondų persiųstų duomenų analize nesusigundė – ėmėsi gana keistos veiklos: tyrinėti Australijos ežerus, kuriuose pastebimas padidėjęs vandens rūgštingumas ir bendras druskingumas.
Pagal kai kurias mokslininkų hipotezes, kai kuriuose Marso regionuose vis dar galėtų egzistuoti gana rūgštūs ežerai su padidintu druskų kiekiu. Žinoma, jeigu tokius ežerus iš tiesų pavyktų aptikti, taptų labai įdomu, ar tokioje aplinkoje gali išgyventi bent jau tokia gyvybė, kurią mes įpratę stebėti.
Būtent tokių tikslų vedini biologai ėmė tyrinėti hipotetiškai panašios sudėties Australijos ežerus ir juose sutinkamą gyvybę. Po pirminių tyrimų paaiškėjo kai kurios tendencijos – kuo didesnė vandenyje ištirpusių mineralų įvairovė, tuo įvairesnė ir sutinkama gyvybė. Tai nustačius ir analizuojant surastų gyvūnų DNR, pavyko atrasti daugiau nei 40 naujų, mokslui dar nežinomų, gyvybės formų.
Žinoma, daryti kažkokias sąsajas su Marsu vis dar pernelyg anksti, be to, per mažai turima duomenų, tačiau tokie rezultatai prideda entuziazmo vykdant tolimesnes nežemiškos gyvybės paieškas. Net jei ir nepavyktų Marso paviršiuje surasti skysto vandens telkinių, jų būtų galima ieškoti jau po atrastais ledynais – nors tokio vandens egzistavimas irgi neįrodytas, tačiau modeliavimo rezultatai rodo, jog tai visai tikėtina galimybė.
Išsamiau apie biologų tyrimus ir tikslus galite paskaityti „Space.com“ tinklalapyje.
Tiesa, nežemiškos gyvybės paieškos pačioje Žemėje – jau ganėtinai sena idėja, kurią vieni mokslininkai kritikuoja, o kiti labai aktyviai propaguoja. Vienas iš aktyviausių šios hipotezės šalininkų - Arizonos universiteto fizikos profesorius Paulas Daviesas. Jis jau pernai aktyviai ragino mokslininkus „medžioti“ nežemišką gyvybę arseno ežeruose arba giliavandenių terminių šaltinių krateriuose.
Kai dėl gėlavandenių terminių šaltinių, juose gyvybės tikrai yra – daugiau nei 2500 metrų gylyje šalia hidroterminių šaltinių Ramiajame vandenyje, netoli nuo Naujosios Zelandijos krantų, biologai pernai pastebėjo šilumą „mėgstantį“ kirminą Pompeii bei su juo gyvenančias bakterijas. Galbūt kažkur šalia slepiasi ir kažkas labiau intriguojančio?
Tačiau dėl arseno ežerų hipotezė „kiek radikali“, skeptiškai ją vertina ir „Beagle 2“ nusileidimui į Marsą vadovavęs profesorius Colinas Pillingeris. „Aš teikiu pirmenybę moksliniams faktams, o ne mokslinei fantastikai. Tik bepročiai galėtų ieškoti arsenu pagrįstos gyvybės“, - pareiškė jis.
Vis dėlto, profesoriaus C. Pillingerio manymu, vertinant visas šiandien prieinamas kosminių tyrimų galimybes, nežemišką gyvybę labiausiai tikėtina rasti Marse.
Skeptiškas mokslininkų požiūris į iškeltas hipotezes profesorų Paulo Daviesą nelabai jaudina – per šiais metais vyksiantį Karališkosios draugijos susitikimą jis ketina skaityti pranešimą, siekdamas įrodyti, jog egzistuoja nežemiškas protas, o tai įrodyti galima panaudojant Žemėje rastus pavyzdžius. Karališkosios draugijos susitikime dalyvaus NASA, Europos kosmoso agentūros ir Jungtinių Tautų Kosminės erdvės biuro atstovai. Posėdis organizuojamas minint penktąsias Nežemiškojo proto paieškos programos (SETI) metines. Profesorius P. Daviesas įsitikinęs, jog „mes turime atsisakyti minties, kad nežemiškosios civilizacijos siunčia mums kažkokias specialias žinutes, ir taikyti naują požiūrį.“
Jo manymu, nežemiškos gyvybės reikia ieškoti dykumose, ugnikalnių krateriuose, druskinguose ežeruose ir išdžiūvusiuose Antarkties slėniuose – vietose, kur įprastos gyvybės rūšys neišgyvena. Jo manymu, tokiose vietose galima tikėtis rasti keistų mikrobų, priskiriamų „šešėlinei biosferai“.
