Per 20 metų mūsų visuomenėje mažo ūgio vaikai pasidarė dar mažesni, o didelio - dar didesni. Pasak antropologės prof. Janinos Tutkuvienės, tai rodo, kad populiacijoje susiklostė nenormali augimo aplinka, kai dalis vaikų patiria didelį nepriteklių, o kai kurie - tiesiog permaitinami ir tų vadinamųjų gerų sąlygų galbūt nebeatlaiko.
Rudenį turėtų pasirodyti nauji Lietuvos vaikų augimo ir brendimo standartai. Jie paprastai atnaujinami kas 10-15 metų. Kaip LŽ sakė Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja J.Tutkuvienė, būtina periodiškai pasitikrinti, nes standartai gali kisti. Juo labiau kad atlikus naujausius tyrimus gauta ir naujų duomenų.
Pasaulyje nemažai diskutuojama, pagal ką reikia vertinti tam tikros šalies vaikų augimą ir brendimą, todėl neseniai Vilniuje surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Vaikų augimo standartai: nacionaliniai ar tarptautiniai, „natūralūs“ ar „dirbtiniai“.
Joje dalyvavo žymiausi vaikų augimo specialistai iš viso pasaulio. Tarp dvylikos užsienio lektorių - turbūt žinomiausias augimo standartų ir ribinių verčių specialistas Timas Cole‘is iš Anglijos, sudaręs vaikų augimo standartus šiai šaliai ir kaip tik šiemet juos atnaujinęs, Katrin Kromeyer-Hauschild, sudariusi Vokietijos vaikų augimo standartus, o kai kuriuos jos pasiūlytus kūno masės indekso standartus taiko ir austrai, Sylvia Kirchengast, nagrinėjanti vaikų augimo standartus Austrijoje, Leslie Lieberman iš Floridos universiteto JAV, lenkų populiacijos augimo standartų specialistės Maria Kaczmarek ir Barbara Hulanicka, taip pat žymus auksologas, t. y. augimo ir brendimo standartų specialistas, Michaelas Hermanussenas iš Vokietijos, nemažai dėmesio skiriantis ir augimo mechanizmų tyrimams.
Kai populiacija sveikiausia
„Problema ta, kad kartais, praėjus 10 ar 15 metų, augimo sąlygos populiacijoje gali pablogėti ir atnaujinti duomenys rodo pablogėjusią padėtį. Kyla klausimas, ar pagal juos, ar vis dėlto pagal senesnius duomenis reikėtų pateikti optimalų augimo standartą, - kalbėjo antropologė J.Tutkuvienė. - Pavyzdžiui, 2000 metais JAV buvo atnaujinti vaikų augimo standartai pagal 1975-1977 metų duomenis, nes dabar vaikai yra tokie nutukę, kad iš naujausių duomenų nebebuvo galima pasiūlyti standarto. Pasirinkti tokie metai, kai padėtis buvo daugmaž normali - mažiausiai nutukusių ir mažiausiai liesų vaikų. Naujausi maždaug kas dešimt metų atliekamų Nacionalinio sveikatos instituto tyrimų duomenys tiko nebent pakoreguoti ūgio kreivei, tačiau jokiu būdu - ne svorio.“
Tokia praktika taikoma daugelyje šalių: pasirenkami senesni duomenys, kai buvo mažiausiai nutukimo atvejų, tačiau ne tokie seni, kai buvo daug liesumo atvejų. Pavyzdžiui, daug liesų vaikų buvo XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje. Standartui nustatyti reikia pasirinkti tokį laikotarpį, kai populiacija buvo sveikiausia.
Per maži - per dideli
Vilniuje per diskusijas, aktyviai vykusias dar kelias dienas po konferencijos, prieita išvada, kad rengiant naujuosius Lietuvos vaikų augimo standartus bus labai nedaug pakoreguotos ūgio kreivės, nes naujausi duomenys rodo, pasak J.Tutkuvienės, vieną negerą dalyką - atsirado didžiulė disociacija. Kitaip tariant, populiacijoje atsirado vaikų, kurie yra gerokai žemesni, nei anksčiau buvo žemiausi, ir tokių vaikų, kurie yra gerokai aukštesni, nei anksčiau buvo labai aukšti. Nors vidurkis gaunamas toks pat, kraštinių variantų pagausėjimas atskleidžia labai netolygias augimo sąlygas.
„Dažniausiai tėvai nori, kad vaikai būtų dideli, tačiau pastarųjų metų tyrimai rodo, kad vaikai, labai staigiai augę, greitai brendę ir buvę dideli augimo laikotarpiu, sulaukę vyresnio amžiaus kur kas dažniau yra linkę tukti ir turi didesnę riziką sirgti antrojo tipo cukriniu diabetu bei širdies ir kraujagyslių ligomis. Dabar labai dideli vaikai nebepriskiriami kaip anksčiau, dar sovietmečiu, sveikų vaikų grupei. Ir labai mažas, ir labai didelis nėra gerai, - kalbėjo mokslininkė. - Apskritai yra pastebėta, kad labai dideli žmonės dažniau yra linkę sirgti įvairiomis ligomis negu mažiukai.“
Prof. J.Tutkuvienė prisiminė įdomias ir visame pasaulyje tik kelias tokias studijas, kuriose ilgaamžiškumas siejamas su ūgiu. Iš jų matyti, kad nė vienas aukštaūgis nepasižymi ilgaamžiškumu. Tik žemaūgės tautos yra ilgaamžės, t. y. daugiausia žmonių gyvena šimtą ir daugiau metų. Didelius kūnus turinčių žmonių gyvenimo trukmė gali būti ir aštuoniasdešimt, ir devyniasdešimt metų, bet ilgaamžių tarp jų tikrai nedaug arba išvis nėra.
„Mažai tyrinėtas dalykas, bet vidaus organų dydis praktiškai nekoreliuoja su kūno dydžiu, - kalbėjo antropologė. - Kitaip tariant, labai didelis žmogus neturi nei didesnės širdies, nei didesnių kepenų - tokie pat organai turi aptarnauti palyginti didesnį kūną. Matyt, todėl tų labai didelių kūnų visomis prasmėmis - arba labai aukšto ir dėl to daug sveriančio, arba žemo, bet labai storo, o jei dar ir labai didelio, ir labai storo žmogaus - gyvenimo trukmė, tikėtina, nebus ilga.“
Lietuvoje akceleracijos procesas sustojo ir, lygindami dabartinius duomenis su tais, kurie buvo prieš 15-20 metų, mokslininkai nustatė, kad vaikų ūgio vidurkis padidėjo tik vienu centimetru. Naujajam standartui kaip atskaitos taškas ir bus paimtas tas vidurkis, tačiau ribines vertes norima palikti senas, kai augimo sąlygos buvo daugmaž lygiavertės.
Tarp 3-iojo ir 97-ojo
1995 metais buvo išleistas J.Tutkuvienės „Vaikų augimo ir brendimo vertinimas“, pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje atliktas pagal metodikas, kurios taikomos visame pasaulyje. Dabar šiais standartais, patvirtintais Sveikatos apsaugos ministerijos, naudojasi visi Lietuvos pediatrai. Įvertinti vaiko augimą padeda ūgio ir svorio kreivės. Pasak antropologės, jei iš nurodytų apatinės ir viršutinės kreivės ribų, t. y. 3-iojo ir 97-ojo procentilio (kai tik trys procentai populiacijos vaikų turi dar mažesnį ir trys procentai - dar didesnį ūgį), vaikas neišsprūsta, jo augimas yra normalus, atitinka populiacijos augimo tipą. Jei vaiko augimas pradeda atsilikti arba labai stipriai peržengia nustatytas ribas, reikėtų suklusti. Pavyzdžiui, jei vaiko augimo kreivė eina žemiau 3-iojo procentilio, yra tikimybė, kad jis turi kažkokią patologiją - koks nors procesas, vykstantis organizme, tarkim, liga, trukdo augti. Vaikas turėtų būti ištirtas endokrinologų, nors patologijos gali ir nebūti. Tiesiog sveikas, normalus, nedidelis vaikas. Toks mažiukas iš prigimties - gal tėvai nedideli ar giminėje būta tokių genų.
Įvairių šalių auksologai kartais siūlo skirtingus ribinius procentilius. Pavyzdžiui, konferencijoje dalyvavęs britas T.Cole‘is - 2-ąjį ir 98-ąjį. Europos žemyno šalių auksologai pasirenka dažniausiai 3-iąjį ir 97-ąjį, JAV - 5-ąjį ir 95-ąjį. Viskas priklauso, kaip sakė J.Tutkuvienė, nuo šalies išteklių - kiek ji gali skirti lėšų patikrinti tiems vaikams, kurie atsiduria už pasirinktų procentilių. Kuo aukštesnis apatinis ir mažesnis viršutinis procentilis, tuo daugiau vaikų turės būti patikrinta. Atlikti absoliučiai visus tyrimus yra labai brangu ir greičiausiai neverta, todėl mokslininkai tiek daug skaičiuoja, tikrina duomenis, atsižvelgia į populiacijos sveikumo rodiklius, augimo tipą, geografinį regioną ir tariasi su daugybe specialistų užsienyje, kol sudaro augimo standartus.
Palyginti su kitomis etninėmis grupėmis, lietuviai vaikai, pasak antropologės, yra tarp aukštaūgių. Aukštesni olandai, danai, o švedai, vokiečiai, estai - panašaus ūgio. Žemi lietuviai vaikai, palyginti su atitinkamo ūgio kitų šalių vaikais, taip pat yra tarp aukščiausių. Lietuvių ir kitų šalių aukštaūgiai vaikai bei paaugliai yra panašesni nei žemaūgiai, tačiau Azijos ir Afrikos aukšti vaikai yra patikimai žemesni nei daugelio Europos šalių aukštaūgiai vaikai.
Nuo liesumo į nutukimą
Didžiausias 2002-2004 metais atliktas tyrimas atskleidė, kad lietuvių vaikų svoris gerokai sumažėjo, nei buvo 1985-1986 metais. Mokslininkės nuomone, toks vaikų liesumas galėjo būti 1998-2002 metų ekonominės duobės padarinys.
„Pasitarę su T.Cole‘iu, L.Molinari, M.Hermanussenu, L.Lieberman ir kitais mokslininkais, kurie yra susipažinę su mūsų duomenimis ir net bendrų straipsnių publikavę, vaikų kūno masės indekso standartą nustatysime vadinamuoju sintetinių kreivių konstravimo būdu, - pasakojo J.Tutkuvienė. - Tyrimai brangiai kainuoja ir negalime jų daryti kas keleri metai, o iš 2002-2004 metų duomenų negalime pateikti svorio standarto dėl akivaizdaus liesumo. Berniukai gražiai įsikomponuoja į daugelio išsivysčiusių ir nenutukusių šalių foną, tačiau mergaičių svorio standartas bus pakoreguotas. Iki brendimo vidurio jos auga normaliai ir būtų optimalu turėti tokį svorį, tačiau vėliau tampa labai liesos, todėl padarysime vadinamąją matematinę korekciją - nuo 15-16 metų pratęsime normalaus svorio kreivę.“
2008-2009 metais atlikti žvalgomieji tyrimai rodo, kad padėtis keičiasi - pastaraisiais metais vaikai pradėjo tukti. Vokiečių antropologas M.Hermanussenas nagrinėja ne tik hormoninius biocheminius procesus, augimo metu vykstančius organizme, bet ir tai, kas jiems gali pakenkti. Viena iš mokslininko darbo krypčių yra nenatūralus maistas, visokie maisto priedai ir apskritai mityba, jos įtaka augimui.
M.Hermanusseno atlikti turbūt žinomiausi pasaulyje tyrimai rodo, kad vartojant maistą, kuriame yra gausu natrio gliutomato, pirmiausia išsiderina sotumo ir alkio centras. Prarandamas sotumo pojūtis ir kaskart vis daugiau norisi valgyti. Straipsnyje „Obecity, horacity and short stager“ („Nutukimas, rajumas ir žemas ūgis“) mokslininkas įrodo, kad labai gausiai ir daug maisto su natrio gliutomatu valgant nuo pat vaikystės, galima taip stipriai pakenkti augimo mechanizmams, kad vaikas bus ne tik nutukęs, bet tas nutukimas sustabdys ir jo augimą, lems mažą ūgį.
Atsigriebs už mamą
Naujausi tyrimai, konferencijoje apžvelgti VU mokslininkių J.Tutkuvienės ir Linos Zabulienės, rodo, kad net motinos gyvenimo būdas, kol ji dar nėra pastojusi, turi įtakos būsimam vaikui. Visa jos fiziologija yra sureguliuota per tam tikrus biocheminius mechanizmus ir jei motina prieš pastodama badauja, iš tokio organizmo gimęs vaikas yra kur kas labiau linkęs tukti, kur kas dažniau serga antrojo tipo cukriniu diabetu ir turi kitų metabolinių sutrikimų negu vaikas moters, kuri maitinosi normaliai ir gal net gausiau.
„Augimo programavimas vyksta dar iki gimstant vaikui. Gamtoje visada buvo labai stiprūs tie organizmo biocheminiai mechanizmai, kurie padeda apsisaugoti nuo bado, - sakė antropologė. - Gamta nesitikėjo, kad žmogus vieną gražią dieną turės tiek daug maisto, todėl ir nepasiūlė jokių biocheminių mechanizmų, kurie ribotų per gausų maisto suvartojimą. Kai gamtoje yra kritinė maisto riba ir palikuonis neprimaitinamas, sulaužomi tam tikri biocheminiai reguliatoriai ir renkamasi iš dviejų blogybių mažesnė. Viena vertus, leidžiama palikuoniui išgyventi, bet, kita vertus, smarkiai sugadinamas jo biocheminis imuninis balansas.“
Paprastai tariant, jei mama badauja arba badavo (viskas užrašyta ląstelės atmintyje), vadinasi, aplinkoje nėra maisto ir gimęs vaikas turi lėtesnę medžiagų apykaitą. Jis prisitaiko gyventi tomis atseit bado sąlygomis, todėl ir yra linkęs kur kas labiau tukti. Kaip ir paveldi iš motinos atsigriebimo fenomeną: jei gimiau iš moters, kuri buvo nepritekliuje, vadinasi, turiu atsigriebti!
„Akivaizdu, kad motina turi nerūkyti, negerti, bet reikėtų dar pridurti - ir normaliai maitintis, ir normalioje aplinkoje gyventi. Be to, mažiausiai metus prieš pastojant reikia mesti vartojus kontraceptines tabletes. Antraip vaikas gali gimti su augimo programavimo sutrikimu, - kalbėjo mokslininkė. - Ir pirmieji dveji metai, kai vyksta augimo, būsimų sveikatos problemų bei ligų programavimas, yra tokie svarbūs, kad motina turėtų mažiausiai metus išbūti su vaiku. Labai gerai - dvejus, dar geriau - trejus metus.“
Taupūs ir netaupūs
Kai vaikas gimsta aplinkoje, kurioje iš tikrųjų trūksta maisto, pavyzdžiui, kai kuriose Afrikos, Indonezijos ar Malaizijos salyno tautose, jis paveldi vadinamąjį taupųjį genotipą. Jei organizmas turės labai greitą medžiagų apykaitą, jis tiesiog neišliks, todėl, pasak J.Tutkuvienės, susikuria tokie mechanizmai, kurie padeda prisitaikyti ir gyvuoti minimaliomis mitybos sąlygomis. Žmogus suvalgo vieną šaukštelį ir absoliučiai viskas sueina į kūną.
Gausios mitybos sąlygomis gyvenančioms tautoms niekada nebuvo tokios reikiamybės išsiugdyti taupųjį genotipą ir jos gali geriau pakelti gausaus maisto antplūdį. Todėl, kaip pabrėžė mokslininkė, ir turime skirtingą adaptaciją: vienos tautos yra labiau linkusios tukti, kitos - mažiau. Ypač neatlaiko koncentruotų ir gausių baltymų produktų tos tautos, kurios turi taupųjį genotipą.
„Vadinamasis taupusis fenotipas susiformuoja augimo metu, t. y. nuo pat apvaisinimo gemalas jaučia visą hormoninę aplinką motinos organizme. Jei ji kritinė ir akivaizdu, kad nepavyks išgyventi, įvyks savaiminis persileidimas. Kai sąlygos gniuždančios ir visiškas organizmo badas, tokia moteris dažniausiai yra nevaisinga. Kitas dalykas, jei gemalas net tokioje gniuždančioje aplinkoje išgyvena, kad galėtų išlikti, jo visa biochemija, visas metabolizmas, moksliškiau šnekant, persitvarko. Tas persitvarkymas leidžia jam išgyventi, tačiau tai nereiškia, kad gimęs vaikas neturės problemų.“
Problemų kur kas dažniau turės ir iš labai nutukusios moters gimęs vaikas. Jis bus arba labai mažas, arba labai didelis, atsiras augimo sutrikimų ir kraštutinumų, metabolinio sindromo ligų. Kitas dalykas, jei mityba yra visai iškreipta ir moteris nuolat persivalgo, yra labai nutukusi, - ji dažniausiai irgi tampa nevaisinga.
„Organizmo hormoninė sistema viską jaučia. Kaip laikrodis: vienas sraigtelis sustojo - ir viskas išsiderino, - kalbėjo antropologė. -Tokie tyrimai dar tik pradėti ir jų yra nedaug, tačiau suklusti verta: kaip gyveni, ką darai, kuo maitiniesi. Ne veltui kiekviena tauta turi ypatingų tradicijų, susijusių su požiūriu į nėščią moterį, jos apsaugą, aplinką.“
Kaip siekiamybė
Įvairiuose pasaulio regionuose vaikų augimas ir brendimas skiriasi. Tam tikros populiacijos žmonės turi atitinkamą kūno dydį, stambumą, proporcijas, nes būtent tokiam kūnui tas arealas, pasak J.Tutkuvienės, buvo optimalus, todėl ir įvyko adaptacija. Vadinamosios ekogeografinės taisyklės skelbia, kad kuo labiau į šiaurę, tuo kūnas didesnis, kuo labiau į pietus, tuo jis mažesnis, smulkesnis. Vaikai taip pat auga pagal skirtingus tipus, todėl atitinkamų standartų dalis gali sutapti, o kai kurių rodiklių ribinės vertės, kada yra norma, o kada - patologija, pradeda skirtis. Dėl to kiekviena šalis stengiasi turėti savo augimo standartus.
Regionuose, kur yra nenormalios augimo sąlygos ir žmonės badauja, nustatyti augimo standartų, atlikus vaikų matavimus, neįmanoma. Kaip pabrėžė antropologė, per daug blogos sąlygos, kad būtų galima išvesti vidurkį ir ribines vertes, taikytinas tai šaliai. Tokioms labai atsilikusioms ir skurdžioms šalims siektini Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) pasiūlyti vaikų augimo standartai.
„Standartas nebūtinai atspindi tikslią padėtį populiacijoje, o yra kaip siekiamybė, tačiau, kita vertus, turi atskleisti vaikų augimo ypatumus. PSO siūlomas standartas neatitinka mūsų vaikų augimo - dviem-keturiais centimetrais mūsų vaikai yra aukštesni, o tai daug, kai vaikas nedidelis. Tie keli centimetrai gali nulemti, ar jis bus nuodugniai ištirtas. Jei taikysime PSO standartus, galime pražioplinti tą vaiką, - kalbėjo prof. J.Tutkuvienė. - Sudaryti augimo ir brendimo standartus nėra paprasta. Reikia atsižvelgti į visą populiacijos genetiką, sukauptą per ilgą evoliuciją, ir kartu pastebėti, kad augimas nebūtų iškreiptas nenormalių sąlygų, jeigu tokios susidaro.“
Milda Kniežaitė
