Nuo pat žmonių sukurto meno atsiradimo, riba buvo aiški: yra žmonės, kurie be jokių pastangų gali tikroviškai pavaizduoti objektą. Tačiau yra ir tokių, kurie kankinasi valandų valandas, kad teisingai perteiktų kampus ir proporcijas.
Kas skiria piešėjus nuo nepiešėjų?
Tebesitęsiantis tyrimas pamažu padeda atsakyti į šį klausimą. Atrodo, kad sugebėjimas tikroviškai piešti remiasi trimis veiksniais: kaip asmuo suvokia tikrovę, kaip jis ar ji prisimena vizualinę informaciją ir kokius objekto elementus ji ar ji pasirenka piešti.
Tačiau gera žinia ta, kad, pasak Londono universitetinio koledžo (UCL) tyrėjų, visus šiuos protinius gebėjimus žmonės gali lavinti, rašo lifeslittlemysteries.com.
Visų pirma, žmonės, kuriems nesiseka piešti, nemato pasaulio tokio, koks jis yra iš tiesų. Kai mes žiūrime į objektą, mūsų regėjimo sistema automatiškai klaidingai įvertina jo dydį, formą ir spalvą. Per pastaruosius trejus metus atlikti tyrimai rodo, kad bent kai kurios šių klaidingų įžvalgų tampa piešinio klaidomis.
Paradoksalu, bet kitomis aplinkybėmis šios klaidingos įžvalgos padeda mums suvokti pasaulį. Pavyzdžiui, objektai atrodo didesni kai jie yra arti, o ne tuomet, kai jie labai toli. Nepaisant to, regėjimo sistema praktikuoja „dydžio pastovumą“, suvokdama objektus taip, tarsi jie būtų apytikriai vienodo dydžio, nesvarbu, kaip toli jie yra. Regėjimo sistema, „žinodama“, kad tolimas objektas iš tiesų yra didesnis nei atrodo, siunčia neteisingą informaciją smegenims apie tai, ką akis mato.
Žmonės, kuriems sunkiausiai sekasi spręsti apie matomą dydį, formą, spalvą ir ryškumą, gali būti ir blogiausi piešėjai, teigiama Justino Ostrofsky ir kolegų iš Bruklino koledžo bei Niujorko miesto universiteto atliktame tyrime. Tie, kurie gerai piešia, geba geriau susidoroti su regimomis klaidingomis įžvalgomis ir suvokti tik tai, ką iš tiesų mato jų akys.
Tačiau netikslus vaizdo suvokimas yra tik istorijos dalis, teigia Rebecca Chamberlain, Londono universitetinio koledžo psichologė. Ji su kolegomis neseniai atliko eksperimentus, kurių metu tyrė regimosios atminties įtaką piešimo procesui. Mokslininkai mano, kad piešimo įgūdžius iš dalies lemia gebėjimas prisiminti paprastus ryšius objekte, pavyzdžiui, kampą tarp dviejų linijų, nuo momento, kai tai suvokiama, iki momento, kai tai nupiešiama.
Be to, „piešimas susijęs ir su dėmesio sutelkimu į holistinį proporcijų santykį, ir į detales, atskirtas nuo visumos“. „Galbūt gebėjime persijungti tarp šių dviejų matymo būdų ir slypi sėkmė piešime“, – teigė R. Chamberlain.
Be to, kaip teigiama žurnale „Psychology of Aesthetics, Creativity, and the Arts“ paskelbtame tyrime, J. Ostrofsky su kolegomis aptiko svarių įrodymų, kad įgudę menininkai geriau geba atsirinkti, kuriuos objekto elementus reikia įtraukti, kad būtų geriausiai perteikta objekto forma. O kai menininkas pasirenka svarbų elementą, jam lengviau sutelkti dėmesį į jį ir ignoruoti šalutines netoliese esančias detales.
Taigi didžiausia esmė slypi detalėse, o tyrėjai vis dar bando išsiaiškinti sąveiką tarp visų veiksnių, turinčių įtakos piešinio tikslumui. Tačiau viso to galima išmokti. „Nėra jokios abejonės, kad praktika – svarbus gebėjimo piešti komponentas“, – teigė R. Chamberlain. Nors vieni gali iš prigimties turėti geresnę regimąją atmintį ir tikslesnį suvokimą, „likusieji naudoja triukus, stengdamiesi jiems prilygti“, pažymėjo tyrėja.
Tyrime, pristatytame neseniai vykusiame simpoziume Kolumbijos universitete, R. Chamberlain ir jos kolegos nustatė, kad nuolat piešiant žmonių gebėjimai bėgant laikui smarkiai pagerėja.
Kaip pažymėjo tyrėjas Chrisas McManusas, „yra vos keletas įgūdžių, kurie netobulėja lavinami“.