Jei žmonės sugebėtų pasiekti Žemės mantijos uolienas, tai prilygtų uolienų iš Mėnulio parsigabenimui ir jų tyrimui.
Tikslas pasiekti Žemės mantiją neprilygtų kelionei iki Žemės centro, bet būtų pats giliausias kada nors žmogaus išgręžtas gręžinys.
Toks gręžinys jau planuojamas. Mokslininkai tikisi prasigręžti per kelių kilometrų storio Žemės plutą iki karštos mantijos ir pirmą kartą gauti jos uolienų pavyzdžių.
Geologas Deimonas Tiglis (Damon Teagle) iš Jungtinės Karalystės pietų Hemptono universiteto sako, kad tai būtų ilgalaikis tikslas, apie kurį mokslininkai galvojo jau seniai, tačiau dėl reikalingų technologijų ir žinių apie plutą stygiaus planas buvo neįgyvendinimas.
Dabar, kai technologijos smarkiai patobulėjo (pvz., Japonija sukūrė laivą, kuris geba prasigręžti iki 10 km gylio), o supratimas apie Žemės plutą tapo daug gilesnis, tikslas pasiekti mantiją tapo daug realesnis, bet vis tiek labai brangus ir daug naujų gręžimo, drėkinimo ir kt. technologijų reikalaujantis uždavinys. Dabartiniais vertinimais planuojama, kad pirmosios tyrimo misijos Ramiajame vandenyne prasidės jau šiais metais, o patys gręžimo darbai – 2020 m.
Kodėl reikia leisti milžiniškas pinigų sumas tokiam projektui? Tarp Žemės branduolio ir plonos kietos plutos yra maždaug 3200 km storio mantija, apie kurios uolienų sudėtį nežinoma beveik nieko. Vienintelis būdas, ką nors sužinoti – tirti ugnikalnių išmetamą medžiagą arba aukštas senų kalnų grandines. Abu šie informacijos šaltiniai jau nebeatspindi tikrosios mantijos sudėties, kadangi uolienos prieš patekdamos į Žemės plutą yra paveiktos ilgo kelio į viršų ir suteikia tik varganus informacijos trupinius apie tai, kas yra po pluta. Gręžinys iki pat mantijos įgalintų mokslininkus išsiaiškinti, kokia iš tikrųjų yra mantija ir koks yra pereinamasis sluoksnis tarp plutos ir mantijos. Pastarasis tirtas seisminių bangų pagalba ir mokslininkai gali pasakyti, kas nutinka seisminėms bangoms jį pasiekus, tačiau negali pasakyti, kas ten iš tikrųjų yra. Jei gręžinio projektas būtų įgyvendintas, būtų galima ieškoti gyvybės pėdsakų giliuose plutos sluoksniuose. Deimonas Tiglis sako, kad iki šiol visuose giliuose gręžiniuose, kuriuose temperatūra siekdavo iki 120 laipsnių Celsijaus, būdavo aptinkama gyvybės pėdsakų, tačiau niekada nebuvo tirti gilesni sluoksniai.
Tačiau pats pagrindinis tikslas – mantija. Išgavus ir ištyrus jos uolienų pavyzdžius būtų galima daug ką sužinoti apie Žemės kilmę ir istoriją. Uolienos pavyzdžiai atskleistų daug naudingos informacijos apie dabartinius mantijoje vykstančius procesus, kurie ypatingai svarbūs aiškinantis tektoninių plokščių judėjimus, kurie įtakoja žemės drebėjimus, cunamius, ugnikalnių išsiveržimus.
Kur pati geriausia vieta kasti? Tiglio teigimu – ten, kur pluta pati ploniausia, t.y. vandenyne. Čia jos storis siekia maždaug 6 km, palyginimui kontinentinėje dalyje – keliasdešimt kilometrų. Nepaisant šio privalumo gręžti būtų sunku nes pačio vandenyno gylis numatytose gręžimo vietose siekia maždaug 4 km, o tai beveik dvigubai giliau nei gali pasiekti dabar egzistuojančios gręžimo technologijos. Iki šiol giliausiai vandenyne prasiskverbta iki 2 km gylio.
Kitas iššūkis – karštis ir slėgis. Grąžtas turi ištverti maždaug 300 laipsnių Celsijaus temperatūrą ir 2000 atmosferų slėgį (21 mln. kg vienam kvadratiniam metrui). Tiglis sako, kad sausumoje atlikti gręžiniai pasiekė daug gilesnius sluoksnius, tačiau gręžtasi per daug minkštesnes uolienas. Atliekant gręžinius vandenyne daug mažesnė tikimybė pataikyti į naftos ar dujų kišenes ir taip sukelti sprogimą bei dar vieną ekologinę katastrofą, kaip kad neseniai nutiko Golfo įlankoje. Vienintelis labai blogas dalykas, kuris gali nutikti gręžiantis – gręžimo kanalas gali užgriūti taip sužlugdant visą operaciją.
