Nepaisant to, kad Lietuva geologiškai yra vienoje iš seismiškai stabiliausių sričių pasaulyje, prieš porą savaičių Japoniją sukrėtęs žemės drebėjimas, penktas stipriausių užregistruotų visame pasaulyje, paskatino kalbas apie galimus panašius įvykius ir Lietuvoje.
Buvo prisiminti ir žemės drebėjimai, vykę regione per paskutinius 50 metų, prisimintos ir kalbos apie lūžius, esančius po Ignalinos atomine elektrine (AE), apie galimą seisminį pavojų branduolinės energetikos objektams. Kaip yra iš tikrųjų? Kas ir kada yra ištirta, kokiais duomenimis remiamasi darant svarbias išvadas apie geologines sąlygas?
Skirtingai nuo kitų civilinių objektų, nagrinėjant atominių elektrinių (AE) statybos vietos tinkamumą, yra vertinami visi teoriškai įmanomi gamtiniai reiškiniai – meteorologiniai (potvyniai, ekstremalios oro temperatūros, sniego dangos ir vėjai, cunamiai ir daugelis kitų), geologiniai, taip pat ir seismologiniai. Pastarųjų tyrimai yra vieni iš ilgiausiai trunkančių ir daugiausiai tyrimų reikalaujančių vertinimų. Neužtenka vien tik žinoti apie bendras seismiškai aktyvias ir neaktyvias mūsų planetos sritis – planuojamose statybos vietose ir aplink jas būtina atlikti specializuotus geologinius tyrimus, nustatyti, kokie geologiniai pavojai gali slėptis gelmėse.
Pagrindinis geologų rūpestis, parenkant vietas AE yra išsiaiškinti ar toje vietoje nėra pavojingų (dar vadinamų veiksniais) lūžių, galinčių sukelti žemės drebėjimus ar suformuoti „laiptus“ žemės paviršiuje (tai įvyko Japonijos žemės drebėjimo metu, sukėlusiu cunamį). Rengiantis naujosios Visagino AE statybai dviejose potencialiose aikštelėse šalia šiuo metu jau sustabdytos Ignalinos AE, turėjo būti ištirta geologinė sandara iki kristalinio pamato („granitų“), slūgsančio daugiau nei 700 m gylyje, įvertinta kaip ši požeminė dalis vystėsi per daugelį milijonų metų, kaip ji gali pasikeisti per ateinančius šimtus ir tūkstančius metų.
Egzistavo skirtingi standartai
Praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje aplink Ignalinos AE buvo pradėti specializuoti geologiniai tyrimai. Pagal tuomečius reikalavimus buvo tirtas tiktai gruntas ant kurio planuojama lieti statinio pamatus. Tuo tarpu reikalavimo ištirti giliau esančių sluoksnių sandarą nebuvo – manyta, kad Lietuvoje negali vykti pavojingi tektoniniai ir kiti geologiniai procesai. Tyrimai buvo kiek praplėsti 1988-1990 metais, kai Lietuvos mokslininkai ir visuomenė pradėjo aktyviai domėtis jau veikiančios Ignalinos AE saugumu. Plataus masto labai detalūs geologiniai tyrimai atlikti 1990-1995 metais apie 20 km spinduliu apie Ignalinos AE. Išgręžta daug gręžinių, ištirtos uolienų savybės, atlikti geofiziniai tyrimai (seisminiai, gravitacinio ir magnetinio laukų matavimai).
Nors buvo dėta daug pastangų, tuo metu egzistavusios technologijos neleido geologijos specialistams gauti pakankamai ir dar svarbiau – patikimų – seisminių duomenų giluminei geologinei sandarai nustatyti. Todėl iki šiol diskutuojama apie galimus tektoninius lūžius po Ignalinos AE, kuriuose gali vykti žemės drebėjimai ir kurie gali deformuoti žemės paviršių.
Ką svarbu žinoti apie lūžius? Geologai pasakytų, kad lūžių požeminėse gelmėse yra bemaž visur, bet ne visi jie vienodi. Vieni yra nedideli – iki dešimties metrų aukščio, kiti – stambūs, sluoksniai persistūmę kelis šimtus metrų. Kaip antai ant tokio didelio Telšių lūžio jau daugelį šimtmečių gyvena Palangos ir Kretingos gyventojai.
Tektoniniai lūžiai yra nepavojingi, jeigu jie nėra aktyvūs – jau daugelį milijonų metų nepasislenka ir nesukelia žemės drebėjimų. Tuo tarpu veiksnūs lūžiai sukelia žemės drebėjimus ir virš jų „susilaiptuoja“ žemės paviršius. Tokie laiptai dažnai stebimi seismiškai aktyviuose regionuose, kaip Japonija.
Kadangi Lietuva yra seismiškai ramiame regione, čia netaikomos inžinerinės priemonės pastatų seisminiam stabilumui užtikrinti, daugelį metų šis klausimas šalyje išsamiai nebuvo nagrinėjamas. Antiseisminės statybos priemonės įdiegtos tik Ignalinos AE. Jos numatomos ir Visagino AE. 1999 metais, vis dar nagrinėjant klausimą dėl Ignalinos AE seisminio atsparumo, buvo įrengtos seisminio įspėjimo stočių tinklas. Planuota, kad tinklas, jei įvyktų stiprus žemės drebėjimas, automatiškai sustabdytų branduolinius reaktorius. Sistema nebuvo visiškai užbaigta, tačiau esančios 4 seisminės stotys iki šiol sėkmingai registruoja stipresnius pasaulyje ir regione vykstančius žemės drebėjimus. Taip pat, kaip ir kitos Pabaltijo ir Skandinavijos regiono stotys, užfiksavo ir didžiausią žinomą Pabaltijyje – 2004 metais M 5,2 magnitudės drebėjimą, įvykusį Kaliningrado srityje. Lyginant jį su 2011 metais Japonijoje įvykusiu 9 magnitudės žemės drebėjimu, išlaisvintas energijos kiekis Kaliningrade buvo apie 800 tūkstančių kartų mažesnis. Įsivaizduokite, šalia jūsų nukrenta vieno kilogramo rutulys, o kitu atveju – jau 800 tonų rutulys – skirtumas labai jaučiamas.
Nustatyta geologinė gelmių sandara
Nauji tyrimai, šį kartą jau remiantis ne tik Lietuvos, bet ir TATENA (Tarptautinės atominės energijos agentūros) saugumo reikalavimais, pradėti po 20-ties metų – 2008-aisiais, ruošiantis naujos AE statyboms. 2009 metais buvo peržiūrėti anksčiau atliktų geologinių ir geofizinių tyrimų duomenys, jie apdoroti taikant gerokai patobulėjusias technologijas. Tais pačiais metais pradėti lauko darbai georadaru, elektrinės tomografijos metodu abiejuose vertinamose statybos aikštelėse. 2010 metais atlikti detalūs inžineriniai geologiniai ir hidrogeologiniai tyrimai, ištirti viršutiniai geologiniai sluoksniai iki 200 metrų gylio.
2010 metais abiejų potencialių aikštelių teritorijoje buvo atlikti didelės skiriamosios gebos 2D ir 3D seisminiai tyrimai. Tikslas – nustatyti gelmių tektoninę sandarą. Naudojant specialią techniką (gręžiniuose sprogdinant sprogmenis, naudojant oro patrankas bei sunkias vibroplokštes) daugiau nei 2000 taškų buvo sukelti dirbtiniai žemės mikrodrebėjimai.
Pirmąkart seisminiai tyrimai atlikti Drūkšių ežere, kuris buvo iki šiol visiškai neištirtas, nors jame buvo prognozuojami tektoniniai lūžiai. Gauti duomenys apdoroti JAV specialistų, o jų interpretacija atlikta Danijoje ir Lietuvoje.
Apibendrinant atliktus geologinius, geofizinius ir seismologinius tyrimus galima drąsiai teigti, kad būsimosios Visagino AE teritorija yra labiausiai geologiškai ištirta ne tiktai Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Analizuota ne tik aikštelė ir artimasis rajonas, bet ir teritorija 300 km spindulių aplink aikšteles. Surinkta informacija apie Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje vykusius žemės drebėjimus, ne tiktai intrumentiškai užregistruotus, bet ir atkurtus pagal rašytinius istorinius šaltinius. Atliktas seismologinio pavojingumo vertinimas, kuris buvo peržiūrėtas ir teigiamai įvertintas TATENA misijos.
Taigi, naujai atliktų ir kartu senųjų tyrimų duomenys byloja, kad abiejose aikštelėse nenustatyta jokių pavojingų geologinių procesų ar struktūrų (lūžių), galinčių kelti pavojų statomai naujai AE. Už aikštelės ribų, remiantis anksčiau gauta geologine ir geofizine medžiaga, apie 25 km spindulio rajone buvo išskirti nedideli lūžiai, neturintys įtakos elektrinės saugumui. Anksčiau prognozuotas galimas lūžių buvimas Drūkšių ežere buvo paneigtas naujų detalių seisminių tyrimų.
Prof. Saulius Šliaupa
