Jei naftos ištekliai pasaulyje visiškai išsektų dabar - civilizacija žlugtų. Taip teigia tradicinės energetikos šalininkai.
Šio juodojo gamtos stebuklo yra ir Lietuvos žemės gelmėse, tačiau, deja, ne tiek, kad iš naftos pagaminto kuro pakaktų visiems varikliams mūsų šalyje įsukti.
Lietuviškos naftos atsargos sparčiai senka ir jos pastaraisiais metais išgaunama gerokai mažiau negu prieš dešimtmetį. Antai 2001 metais buvo išgauta beveik 471 tūkst. tonų, 2006 metais - 181 tūkst., o 2008 metais - tik 128,5 tūkst. tonos naftos. Iš viso iš Lietuvos gelmių išsiurbta apie 3 mln. tonų naftos - maždaug pusė visų mūsų šalies sausumoje esančių realiai išgaunamų jos išteklių. Prognozuojama, kad mūsų naftos atsargos sausumoje išseks jau po keliolikos metų, o naujų telkinių randama mažiau, negu norėtųsi. Pasak Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus Juozo Mockevičiaus, per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje surasta tik trečdalis išgaunamų išteklių.
Geologė, mokslų daktarė, keleto knygų apie naftą autorė Onytė Zdanavičiūtė lietuvišką naftą giria: ji labai geros kokybės, joje daug mažiau sieros ir dervos negu rusiškoje, be to, slūgso negiliai.
Ar negaila ją pilti į bendrą „katilą“ su iš kitų šalių importuojama nafta Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje? „Vis dėlto Lietuvai tai šiokia tokia paspirtis, nes naftos gavybos bendrovės už šio gamtos ištekliaus naudojimą moka mokestį į Lietuvos biudžetą“, - svarsto O.Zdanavičiūtė.
Per naftos gavybos piką, pavyzdžiui, 2002 metus buvo sumokėta 88,6 mln. litų. Vien UAB „Minijos nafta“, kuri eksploatuoja daugiausia naftos telkinių, 2001 metais į šalies biudžetą sumokėjo daugiau kaip 56 mln. litų.
Tačiau netrukus šis mokestis buvo gerokai sumažintas. 2007 metais už naftos išteklių naudojimą į šalies biudžetą pateko tik 24,3 mln. litų. Dabar norima jį padidinti, tačiau naftininkai bėdoja - daugelyje gręžinių išsiurbiama jau daugiau vandens negu naftos. Atskirti iš šios emulsijos naftą nėra pigu.
Jūros dugne - daugiau
Dar sovietmečiu, 1949 metais, pirmųjų naftos pėdsakų aptikta gręžinyje prie Vilniaus, paskui Grigiškėse. 1960-aisiais šiek tiek naftos rasta prie Vilkaviškio rajono Kybartų ir Vištyčio miestelių, vėliau - netoli Plungės ir Gargždų. Paaiškėjo, kad pakankamai didelių telkinių yra tik vakarinėje Lietuvos dalyje.
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, išžvalgytų geologinių naftos išteklių mūsų šalies sausumoje yra apie 19 mln. tonų, tačiau šiuolaikine įranga kol kas galima išgauti tik apie 6,5 mln. tonų. Didžiausi naftos telkiniai - Vilkyčių (Šilutės r.), Pietų Šiūparių (Klaipėdos r.) ir Genčų (Kretingos r.). Kiekviename jų galima gauti apie milijoną tonų naftos.
Gerokai daugiau naftos spėjama slūgsant Baltijos jūros dugne netoli Lietuvos krantų. Kiek - sunku pasakyti, nes tebėra neaiškios valstybinės sienos jūroje su Rusija ir Latvija ribos. Geologijos tarnyba spėja, jog Baltijos jūros akvatorijoje galėtų būti apie 80 mln. tonų geologinių naftos išteklių, iš kurių realu išgauti apie 20-30 mln. tonų.
Prisiminė per blokadą
Sovietmečiu išgręžti naftos gręžiniai buvo užkimšti - nuspręsta, kad tokio menko kiekio neapsimoka siurbti. Tada netrūko rusiškos naftos, kuri buvo pumpuojama į 1980 metais pastatytą Mažeikių naftos perdirbimo įmonę. Ir tik 1990 metais, kai protestuodama prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Rusija nustojo tiekti naftą į Mažeikius, mūsų šalyje buvo prisiminta sava nafta. Perspektyviausi gręžiniai buvo atkimšti ir Gargždų valstybinė geologijos įmonė pradėjo siurbti naftą.
Kadangi Mažeikių naftos įmonei lietuviškos naftos buvo per mažai, kad galima būtų paleisti jos įrenginius, verslininkai siūlėsi statyti prie gręžinių nedideles gamyklėles ir gaminti iš jos tepalus bei kitokius naftos produktus. Tačiau buvo nuspręsta, jog tai būtų pernelyg brangu, be to, įmonės terštų aplinką.
„Nuspręsta gabenti lietuvišką naftą į Lenkiją“, - LŽ pasakojo Geologų sąjungos valdybos narys, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas.
O dabar, kaip žinoma, lenkai naftos perdirbėjai yra privatizavę AB „Mažeikių nafta“ perdirbimo įmonę, tad lietuviška nafta patenka į ją.
Pelną pajuto greitai
Gargždų valstybinė geologijos įmonė naftą siurbė neilgai - į šį vertingą gamtos turtą tuoj nukrypo verslininkų akys - įmonė buvo reorganizuota į AB „Geonafta“. Šią privatizavo Lenkijos ir Lietuvos investuotojų bendrovė „Naftos gavyba“, kurioje kontrolinį akcijų paketą turi vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų, rusiškas dujas importuojančios bendrovės „Dujotekana“ vadovas Rimandas Stonys. „Geonaftai“ leista eksploatuoti Girkalių, Kretingos ir Nausodžio telkinius.
1993 metais Vyriausybė nusprendė įsteigti bendrą įmonę Genčų telkiniui eksploatuoti. Šitaip atsirado bendra Lietuvos ir Švedijos UAB „Genčų nafta“. Be to, įsteigta UAB „Minijos nafta“, kurioje po 50 proc. akcijų turi Danijos investuotojai ir „Geonafta“. Jai patikėta eksploatuoti Pietų Šiūparių, Šiūparių, Vilkyčių, Deglių ir Pocių telkinius.
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, dabar naftą 15 naftos telkinių išgauna keturios bendrovės - „Geonafta“, „Minijos nafta“, „Genčų nafta“ ir „Manifoldas“.
Teigiama, kad dabar „Geonafta“ priklauso Lietuvos investicijų bendrovei „Hermis Capital“. „Geonafta“ turi ir pusę „Manifoldo“ akcijų.
Visas minėtas keturias naftos gavybos bendroves valdo lenkų naftos koncernas „LOTOS Group“. Be to, Vyriausybė yra leidusi eksploatuoti naftą prie Rietavo ir Raseinių UAB „LL investicijos“. Tai - taip pat Lenkijos ir Lietuvos bendrovė.
Išmainė į meduolį
Ar vertėjo taip greitai privatizuoti lietuvišką naftą? „Gal galėjo ir toliau ją siurbti valstybės įmonė, bet abejoju, ar ji būtų veikusi skaidriau negu akcinės bendrovės. Kaip tik valstybės įmonės tapo daugelio mūsų rinkimų ir kitų politinių kampanijų šėryklomis“, - sako Seimo narys J.Šimėnas.
O.Zdanavičiūtės nuomonė griežtesnė. „Kaip apskritai daug ką Lietuvoje privatizuojant, taip ir šioje srityje padaryta klaidų. Nereikėjo išskaidyti mūsų naftos išteklių mažais lopinėliais dalijant juos keletui bendrovių, nes tie ištekliai ir taip nedideli. Jei jau reikėjo dalyti, tai bent vienai firmai, o ne keletui.
Be to, manau, Vyriausybė net nelabai suvokė, ką parduoda: telkinius, gręžinius ar pastatus. Prisimenu, Gediminas Orentas, kuris vertėsi naftos gavyba Venesueloje, tada klausė mūsų valdžios vyrų: „Ar jūs suprantate, ką parduodate?“ Bet šie vis tiek išnešė lietuvišką naftą kaip kiaušinių krepšį į turgų - kas daugiau duos, to ir bus“, - sako mokslininkė.
Privatizuoti buvo ne tik pastatai, bet ir naftos telkiniai bei licencijos ją išgauti. Išnuomoti kaip sodyba ar butas. Valstybė pasiliko teisę prižiūrėti, kaip siurbiama nafta, ir už tai gavo meduolį - naftos išteklio naudojimo mokestį į biudžetą.
Apie tai, kad šis mokestis netrukus buvo sumažintas, jau rašėme. Be to, nuspręsta pusę naujo gręžinio kainos bendrovėms kompensuoti - pavyzdžiui, jei jo išgręžimas kainuoja apie 3 mln. litų, tai 1,5 mln. litų bendrovei nereikėdavo mokėti už ištekliaus naudojimą.
„Mūšis dėl naftos baigėsi ir dabar kumščiais mojuoti jau nebeverta, bet vis tiek noriu priminti, kaip prieš bene 20 metų Norvegija rado Šiaurės jūroje prie savo krantų naftos. Ji suprato, kad vienai išgauti šią naftą pernelyg brangu ir reikės kviesti užsienio kompanijas. Tačiau prieš kviesdama jas, skirtingai negu Lietuva, sukūrė labai gerą teisinę bazę - įstatymus ir poįstatyminius aktus, taip pat nacionalinę ekspertų grupę, kuri kontroliavo naftos gavybą“, - pasakoja mokslininkė O.Zdanavičiūtė. Lengvabūdišką mūsų valdžios požiūrį į naftos išteklius galbūt paskatino ir tuo metu juokingai maža jos kaina - 1990-1991 metais barelis naftos tekainavo 9-10 dolerių. Praėjusią vasarą nafta kainavo beveik 150 dolerių už barelį.
Kam tenka licencijos?
Lietuva - naftos valstybė, tačiau joje ligi šiol nėra nei naftos įstatymo, nei jos gavybos strategijos. Naftos žvalgymas ir gavyba tik probėgšmais minimi Žemės gelmių ir kituose įstatymuose, neretai tie fragmentai prieštarauja vieni kitiems.
„Dar prieš beveik dešimtmetį mano vadovaujama Geologų sąjunga siūlė priimti Naftos įstatymą, tačiau Valstybinė geologijos tarnyba pareiškė, jog jis nebūtinas, pakanka ir esamų teisės aktų“, - prisimena J.Šimėnas. Jis sako bandysiąs vėl inicijuoti šį įstatymą ar bent Žemės gelmių įstatymo papildymą.
Pasak jo, atmesto įstatymo projekte buvo numatyta reglamentuoti naftos gavybos licencijas, skelbti tarptautinius konkursus. „Tuomet geriausi kąsniai neatitektų išskirtinėms bendrovėms. Licencijavimo sistema Lietuvoje labai neskaidri“, - kritikuoja J.Šimėnas.
Pasak jo, Geologijos tarnyba nepritarė ir naftos žvalgybos bei gavybos strategijos sukūrimui. „Anot šios tarnybos, tai privataus verslo interesas - jei nori, tegul siurbia, nenori - nesiurbia, o tarnybos pareiga tik kontroliuoti, ar neveikiama neteisėtai. Manau, to per maža“, - sako politikas.
Vandenyje - brangu
Mokslininkė O.Zdanavičiūtė nesistebi, kodėl delsiama išgauti naftą jūroje prie Lietuvos krantų. „Jūroje šie darbai yra brangūs, o nafta mūsų šalyje išnuomota mažoms ir neturtingoms firmoms“, - sako ji.
Vyresni žmonės mena praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilusią diskusiją dėl naftos telkinio D-6, kurį aptiko rusai Baltijos jūroje, maždaug 22 kilometrai nuo Kuršių nerijos. Baimintasi, kad naftos gavyba sunaikins mūsų pajūrį. Kai kurie istorikai šiuos audringus ginčus net sieja su Lietuvos atgimimu.
Rusai jau 4 metus siurbia naftą iš šio telkinio, išpumpuota jos daugiau kaip 3 mln. tonų. Tikimasi, kad naftos gavyba telkinyje D-6 atneš per visą eksploatacijos periodą, truksiantį 10-15 metų, beveik pusę milijardo JAV dolerių pajamų.
O.Zdanavičiūtė tvirtina, kad Lietuva taip pat galėjo dalyvauti šiame projekte ir pasiimti savo dalį, nes telkinys prie sienos. „Kaliningrado naftos perdirbėjai kvietė - tik nežinau, ar nuoširdžiai - Lietuvą kartu įsisavinti šį telkinį, bet mūsiškiai nepanoro“, - prisimena mokslininkė. Paklausta, ar praverstų Lietuvai sava nafta per sunkmetį, O.Zdanavičiūtė svarsto, kad viskas priklausys nuo pasaulinės jos kainos. Jei kaina didėja, prasideda naftos paieškos, intensyvėja gavyba, o kainai kritus šie darbai prislopsta.
„Nors esu naftininkė, daug naudos iš lietuviškos naftos nesitikiu, - kalbėjo O.Zdanavičiūtė. - Lietuvai reikėtų plėtoti atsinaujinančios energijos - vėjo, saulės, geoterminės, biokuro, skalūnų dujų - gavybą.“
Nuolaidos Rusijai
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J.Šimėnas taip pat daug vilčių į lietuvišką naftą nededa. „Ekonomikos sunkmečiu nebus iš ko žvalgyti naujų vietų, be to, nafta dabar nebrangi“, - sako jis.
Tačiau jūroje, jo nuomone, pasidarbuoti verta. „Tik priklauso nuo to, kur nustatysime sieną su Rusija. Kol kas jai nuolaidžiaujama“, - sako J.Šimėnas. Diskutuojama ir su Latvija dėl perspektyvaus naftos telkinio prie sienos, tačiau, J.Šimėno nuomone, būtų galima siurbti naftą drauge.
Politikas siūlo skelbti tarptautinius konkursus, o juos laimėjusiai kompanijai suteikti licenciją ne tik žvalgyti, bet ir išgauti naftos produktus. „Ligi šiol naftos gavyba Lietuvoje buvo privatus versliukas, prie kurio kai kurie neblogai pasišildė. Bet jei valstybė gali uždirbti iš likusios naftos, tegul tai ir daro. Be to, neliktų be darbo aukštos kvalifikacijos geologijos specialistai“, - svarsto J.Šimėnas.
Trumpai
Žmonija naftą naudoja nuo seniausių laikų, tačiau tikrasis naftos amžius prasidėjo XX amžiuje, kurį žmonija baigė 2000 metais išgaudama apie 10 mln. 650 tūkst. kubinių metrų naftos per parą. Pagal žurnalo „Oil&Gas Journal“ 2000 metų sausio 1 dienos duomenis, visame pasaulyje nafta buvo išgaunama iš 914 127 gręžinių. Pasaulio patvirtinti išgaunami naftos ištekliai 2001 metų sausio 1 dieną sudarė apie 160 milijardų kubinių metrų naftos.
Šiandien pasaulyje žodis „nafta“ - vienas plačiausiai paplitusių ir dažniausiai vartojamų. Civilizacija tiesiog žlugtų, jei naftos ištekliai baigtųsi, kol žmonija pasirengs energetinei alternatyvai.
Pagrindiniai išžvalgyti naftos telkiniai yra Artimuosiuose Rytuose. Pastaruoju metu į pirmąsias gretas veržiasi Pietų Amerikos šalys Brazilija ir Venesuela. Per metus pasaulis sunaudoja apie 30 mlrd. barelių naftos. Jei toks naudojimo tempas išliks, aptiktos naftos gali užtekti vidutiniškai 40 metų.
Daugiausia naftos yra Saudo Arabijoje, Kanadoje, Irane, Irake, Kuveite, Omane, Venesueloje, Rusijoje, Libane, Nigerijoje, JAV ir Meksikoje. Jei gavybos tempas bus kaip dabar, prognozuojama, kad Kanadoje naftos užteks 180 metų, Irake - 140, Irane, Kuveite ir Omane - 100, Venesueloje - 90, Saudo Arabijoje - 80, Libane - 60, Nigerijoje - 40, Rusijoje - 17, JAV - 12, Meksikoje - 10 metų. Mokslininkų nuomone, neaptiktos naftos, ypač sunkiai prieinamomis sąlygomis, yra dar antra tiek.
Lietuvoje daugiausia naftos išgauna UAB „Minijos nafta“. Nuo 2000 metų pabaigos iki šiol ji išgauna daugiau naftos nei visos kitos Lietuvos naftos įmonės kartu. Antai 2006 metais ši bendrovė išsiurbė 109 tūkst. tonų naftos, į valstybės iždą sumokėjo 30 mln. mokesčių, į naftos gavybą investavo 35 mln. litų.
Antroje vietoje pagal naftos gavybą - AB „Geonafta“. 2007 metais ši bendrovė išgavo 48,5 tūkst. tonų naftos, pardavimo pajamos buvo 63,2 mln. litų. 2007 metais AB „Geonafta“ bendros pardavimo pajamos siekė 135,8 mln. litų ir buvo didžiausios per visą jos veiklos laikotarpį.
Parengta pagal AB „Geonafta“ ir „Minijos nafta“ duomenis
Feliksas Žemulis
