1 200 m. senumo Egipto stačiatikių rankraštyje pasakojama visiškai kitokia išganytojo nukryžiavimo istorija nei žino krikščioniškojo pasaulio atstovai. Senoviniame tekste aiškinama, kodėl Judas bučiniu išdavė Jėzų – pasirodo, šis mokėdavęs keisti savo išvaizdą ir pasiversti kitais žmonėmis.
Be to, panorėjęs tapdavo nematomas, o paskutinę vakarienę valgė ne su savo apaštalais, o su Poncijumi Pilotu, kuris, kaip tvirtinama rankraštyje, vietoje Jėzaus siūlęs nukryžiuoti savo sūnų.
Be kita ko, egiptietiškame rankraštyje kalbama apie kitokį velykinės savaitės datavimą: rankraštyje dėstoma, jog Jėzus buvo suimtas ne ketvirtadienį, o antradienio vakarą.
Koptų stačiatikių rankraščio vertimą naujoje savo knygoje komentuoja Utrechto universiteto (Olandija) krikščionybės istorijos profesorius emeritas Rulofas van den Broekas (Roelof van den Broek). Koptų stačiatikiai – krikščionybės šaka, išpažinta Egipte ir Artimuosiuose Rytuose.
Visuotinai pripažintoje biblinėje istorijoje pasakojama, kad apaštalas Judas sutiko išduoti Jėzų už 30 sidabrinių, o išdavė jį pabučiuodamas. O štai iššifruotame koptų stačiatikių rankraštyje aiškinama, kad Judo bučinys buvo visai ne prisirišimo ir kaltės gestas, o užbėgimas už akių pasivertimo kitu asmeniu aktui.
„Žydai paklausė Judo: „Kaip mes jį (Jėzų) suimsime, jei jis turi ne vieną pavidalą ir moka pasiversti kitais žmonėmis? Kartais jis rusvas, kartais – baltas, kartais – raudonas, kartais – kviečių gelsvumo, kartais – perbalęs it atsiskyrėlis, kartais – jaunas, o kartais – senis...“ – rašoma Egipto koptų rankraštyje.
Galbūt neturėtų stebinti tai, kad tokios savybės būdingos žmogui, kuris sugebėdavęs vaikščioti vandeniu, prikelti iš numirusiųjų, keliais duonos kepaliukais ir žuvelėmis pamaitinti tūkstantinę minią, vandenį paversti vynu ir t. t. Tiesa, išvaizdos keitimas yra ne vienintelis stebuklingas gebėjimas, egiptietiškame rankraštyje priskiriamas Jėzui. Rankraštyje tvirtinama, kad Jėzus mokėjęs tapti nematomas.
Rankraštyje pasakojama, kad nukryžiavimo išvakarėse Jėzus vakarieniavęs su nuosprendį priėmusiu Romos prokuratoriumi Poncijumi Pilotu, o šis vietoje mesijo pasiūlęs nukryžiuoti savo sūnų. Jėzus pasiūlymą atmetęs, aiškindamas, jog jis pats galėtų išsisukti iš savo lemties, jei tik to norėtų.
„Tada Pilotas pažvelgė į Jėzų, o šis virtęs bekūniu: Jėzų jis vėl išvydo negreitai“, – rašoma rankraščio tekste. O vėliau tą patį vakarą Pilotas su savo žmona sapnavęs erelį, kuris simbolizavo Jėzaus nužudymą.
Kontroversiškasis tekstas, kuriam, kaip manoma, apie 1 200 metų, pasirašytas Šv. Kirilo iš Jeruzalės, nors prof. R. van den Broekas sako, kad jį veikiausiai parašė kažkas kitas.
Rankraštį saugojo į pietus nuo Kairo plytinčioje dykumoje pastatyto Šv. Mykolo vienuolyno vienuoliai. Tekstas buvo atrastas 1910 m., o po metų kartu su kitais rankraščiais jį įsigijo turtingas Volstrito finansininkas J. P. Morganas. Vėliau Morgano kolekcijos buvo paviešintos, o dabar saugomos Niujorke esančioje Morgano bibliotekoje ir muziejuje.
Prof. R. van den Broekas „LiveScience.com“ pasakojo, kad tais laikais, kai šis rankraštis buvo parašytas, Biblija Egipte jau buvo kanonizuota, tačiau tokios istorijos tarp tikinčiųjų vis tiek būdavo labai populiarios. Knygos „Pseudo-Cyril of Jerusalem on the Life and the Passion of Christ“ autorius neslepia nesąs įsitikinęs, kad rankraštį rašęs vienuolis būtinai tikėjo tuo, ką rašo, tačiau „kai kuriomis detalėmis – pavyzdžiui, Poncijaus Piloto vakariene su Jėzumi – rankraščio autorius galėjęs tikėti.“
„To meto žmonės, net jei jie ir buvo išsilavinę, istoriją vertino nebūtinai kritiškai, – aiškina R. van den Broekas. – Jei jau stebuklai atrodė visai įmanomas dalykas, kodėl senoviškas pasakojimas negalėtų turėti tiesos?“
