Žemėje nebeliko vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo pasaulinio atšilimo: naujas tyrimas patvirtino, kad šyla ir iki šiol išimtimi laikyta Antarktida.
2007 m. Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos pateiktoje ataskaitoje apie globalias klimato permainas teigiama: „Tikėtina, kad per pastaruosius 50 metų vidutinė temperatūra visuose žemynuose (išskyrus Antarktidą) žymiai padidėjo dėl priežasčių, susijusių su žmogaus veikla.“
D. Britanijos Antarktidos tyrimų tarnybos „British Antarctic Survey“ mokslininkas Garethas Williamsas leidiniui „New Scientist“ sakė, kad ši išimtis buvo padaryta ne todėl, jog buvo įrodymų, neva Antarktida šąla, o dėl to, kad neturėta pakankamai įrodymų, kad ji šyla. Tačiau pastaraisiais metais iš izoliuotų septintojo žemyno regionų gauti matavimai patvirtino, kad pasaulinis atšilimas veikia ir Antarktidą.
Remdamiesi NASA palydovų duomenimis, Vašingtono universiteto Sietle (JAV) mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Erico Steigo, nustatė, kad nuo 1957 iki 2006 m. paviršiaus temperatūra Antarktidoje vidutiniškai pakilo 0,5 laipsnio pagal Celsijų. Tai kiek mažiau nei planetos vidurkis: teigiama, kad vidutinė temperatūra pasaulyje per praėjusius 50 metų padidėjo 0,6 laipsnio. Mokslininkai apskaičiavo, kad Antarktida kiekvieną dešimtmetį sušyla po maždaug 0,1 laipsnio.
Profesoriaus E. Steigo ir jo kolegų tyrimas rekonstruojant Antarktidos klimatą nuo 1957 m. paskelbtas naujausiame žurnalo „Nature“ numeryje. Redakcija jį pasirinko numerio viršelio tema.
Dauguma Antarktidoje veikiančių meteorologinių stočių yra žemyno pakraštyje, ir tik dvi reguliariai perdavinėja duomenis iš žemyno gilumos. Informacijos trūkumą Vašingtono universiteto mokslininkai pabandė įveikti palydovinių matavimų duomenimis ir statistinės analizės metodais.
Antarktidos temperatūrų kaitos per praėjusius 50 metų rekonstrukcijos rezultatai atskleidė, kad šis žemynas šyla nevienodai. Vakarų Antarktidos ledo šelfo, apimančio Antarktidos pusiasalį (ir plotu prilygstančio Kalifornijos, Teksaso, Aliaskos ir Kanzaso valstijoms kartu paėmus), paviršiaus temperatūra didėja gerokai sparčiau nei Rytų Antarktidoje.
Kompiuteriniuose klimato kaitos modeliuose, kurie mokslininkams padeda aiškintis šiltėjimo priežastis, atkreipiamas dėmesys į sezoninį jūros ledo plotų mažėjimą ir atmosferos cirkuliacinius procesus. „Beveik neabejotina, kad prie klimato atšilimo prisideda „šiltnamio dujos“, tačiau iš turimų duomenų sunku spręsti, kaip stipriai“, - pastebi profesorius E. Steigas.
Pasak mokslininkų, tikimybė, kad ledo šelfas išnyks vakarinėje Antarktidos dalyje, taip pakeldamas jūros lygį visame pasaulyje, yra didesnė nei rytinėje. 2002 m. praktiškai išnyko Larseno B ledo šelfas, o Wilkinso šelfas šiuo metu balansuoja ties išnykimo riba.
„British Antarctic Survey“ mokslininkas Davidas Vaughanas pabrėžia, kad jo kolegų amerikiečių paskelbto tyrimo rezultatai anaiptol nepatvirtina, kad ledo danga yra labiau pažeidžiama, nei manyta anksčiau. Jo teigimu, net jei paviršiaus temperatūra Antarktidoje padidėtų nuo -50 iki -40 laipsnių pagal Celsijų, ledui tai neturėtų jokios įtakos. Pasak jo, Antarktidos ledo šelfai skilinėja dėl didėjančios ne oro, o jūros paviršiaus temperatūros.
Šiuo metu D. Vaughanas su savo kolegomis Antarktidoje stebi Wilkinso ledo šelfo judėjimą. Tam jie naudoja GPS daviklius. Mokslininko teigimu, visi stebisi, kad Wilkinso ledo šelfas dar neišnyko – jam padėjo šiemet gausiai iškritęs sniegas. Tačiau specialistai mano, kad iki pietų pusrutulio vasaros pabaigos Wilkinso šelfo nebeliks, rašo „New Scientist“.
