Parengė Sergejus Stonkus
Pirmąją dalį kviečiame skaityti čia.
Anot populiaraus mito, Napoleonui buvo būdingas nevisavertiškumo kompleksas – dėl mažo ūgio. Tai neva ir kurstė jo beprecedentes karines ambicijas. Iš tiesų antį apie Prancūzijos imperatoriaus ūgį paleido britų propagandos mašina, pasinaudojusi tuo, jog prancūzų matų sistema skyrėsi nuo anglų. Tikrasis Napoleono Bonaparto ūgis buvo 5 pėdos 2 coliai. Pagal anglišką sistemą tai atitiko 157 cm, pagal prancūziškąją – 168 cm, o anuomet toks ūgis buvo net didesnis už vidutinį.
Dar vienas populiarus mitas pasakoja, esą iš Kristupo Kolumbo Ispanijoje buvo visaip šaipomasi, kai jis išsakė mintį, jog Indiją galima pasiekti plaukiant į priešingą pusę nuo jos, nes Žemė yra rutulys. Neva tik Fernandas Magelanas atrado, kad mūsų planeta apvali.
Tačiau ir Ispanijos, ir Portugalijos karališkuosiuose rūmuose puikiausiai žinojo, kad Žemė nėra plokščia. Kolumbas buvo išjuokiamas visai dėl kitko: Ispanijos karališkieji matematikai tvirtino, kad Žemės rutulio apimtis – 39 000 km, o keliautojas laikėsi arabų skaičiavimų ir tvirtino, jog 28 000 km, taigi Indija yra gerokai arčiau, nei manoma. Taip Kolumbo neišmanymas ir užsispyrėliškas įsitikinimas, jog plaukiant į Vakarus kelias į Indiją bus trumpesnis, ir lėmė Amerikos atradimą, nes tikroji Žemės rutulio apimtis yra 40 000 km.
1788 metais, dar būdamas puskarininkis, Napoleonas bandė įstoti į Rusijos armiją. Tačiau verbuotojas, rinkęs savanorius karui su Turkija, jam atsakė. Arba, tiksliau, nesutiko pats Napoleonas, mat vos prieš mėnesį iki jam pateikiant prašymą Rusijoje buvo išleistas įsakymas svetimšalius tarnybon priimti suteikiant jiems žemesnį rangą, o prancūzui toks variantas buvo nepriimtinas.
Posakis „blaškosi it višta be galvos“ atsirado neatsitiktinai. 1945 metų rugsėjo 10 dieną amerikietis fermeris Loidas Olsenas iš Kolorado valstijos sumanė nukirsdinti jauną gaidelį vardu Maikas. Bet didžiai ūkininko nuostabai gaidys nemirė ir L. Olsenas nusprendė jo nebepribaigti, o pažiūrėti, kas bus toliau.
Maikas pragyveno dar 18 mėnesių – iki 1947-ųjų kovo. Šeimininkas jį maitindavo per pipetę vandeniu skiestu pienu (nors gaidys pats bandydavo lesinėti – nesėkmingai, žinoma) ir vežiojo po visą šalį demonstruodamas kaimo mugėse. „Karjeros“ pradžioje Begalvis Maikas uždirbdavo pasakiškus tiems laikams pinigus – 4 500 JAV dolerių per mėnesį, o paskui ir visus 10 000 dolerių. O kai Maiką parodė per televiziją, kilo tikras furoras. Jį ištirti sumanė Jutos valstijos universiteto mokslininkai.
Tačiau tik po gaidelio mirties (nelaimėlis nugaišo užspringęs) buvo nustatyta, kad L. Olseno kirvis nepataikė pažeisti didžiųjų arterijų ir susidaręs krešulys neleido paukščiui mirtinai nukraujuoti. Taip pat, nors Maikas neteko didžiosios galvos dalies, liko didžioji dalis smegenų kamieno bei viena ausis. Kadangi smegenų kamienas kontroliuoja pagrindines organizmo funkcijas (kvėpavimą, širdies plakimą ir panašiai) ir daugumą refleksinių judesių, gaidys paskutinius pusantrų savo gyvenimo metų nugyveno būdamas visiškai sveikas ir gebantis išlaikyti pusiausvyrą.
Bjauriausiai dvokiančia medžiaga pasaulyje laikomas etilmerkaptanas – С2Н9SH. Jo kvapas toks stiprus, kad žmogui juntamas net kai medžiagos koncentracija ore tėra 1:50.000.000 (tai yra viena dalis etilmerkaptano ir penkiasdešimt milijonų dalių oro). Kita vertus, etilmerkaptano, kaip labiausiai dvokiančios cheminės medžiagos, titulas yra labai sąlyginis – visi tioliai išsiskiria pasibaisėtinu tvaiku. Tarp kitko, kaip „kvepia“ etilmerkaptanas, visi puikiai žinome – jis naudojamas kaip odorantas gamtinėms dujoms arba buityje naudojamam propanui, kad iškart pajustume net menkiausią dujų nuotėkį. Tik ne visiems žinoma, jog bet kokiais kiekiais etilmerkaptanas yra toksiškas.
Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje paplitęs ypatingas augalas – dvokusis lipšnis (Symplocarpus foetidus), dar vadinamas skunso kopūstu. Į tikrą kopūstą jis gal nelabai panašus, užtat dvokia nepakartojamai – kaip česnakais įtrinta supuvusi mėsa (tiesa, tai niekada netrukdydavo vietos indėnams lipšnius virti ir valgyti). Šis augalas turi vieną unikalią savybę: jeigu šaltą rytą jį paliesite, jis bus šiltutėlis. Taip yra dėl to, kad dvokusis lipšnis – savotiškas gyvas reaktorius. Augale vykstančios cheminės reakcijos pakelia jo temperatūrą tiek, kad šioji gali būti 10–25 laipsniais aukštesnė už aplinkos.
Kartais vyriškoje draugijoje praslystantis rusiškas posakis „šlapintis virintu vandeniu“ irgi nėra visiškas pramanas, kaip ir tas apie begalvę vištą. Nes vabalai bombožygiai kuo puikiausiai sugeba tą daryti. Jų kūneliuose yra mikroskopiniai rezervuarai su fenoliams priskiriamais organiniais junginiais hidrochinonais ir vandenilio peroksidu. Kai bombožygis sumano „apšaudyti“ savo priešą, reagentų mišinys patenka į savotišką kamerą, kur cheminė reakcija įkaitina skystį iki 100 laipsnių Celsijaus. Nenuostabu, kad kreacionizmo – tikėjimo, kad visa gyvybė ir jos formos, pasaulis, visata ir Žemė buvo sutverti antgamtinės būtybės (Dievo) arba jai dalyvaujant, – šalinininkai taip pamėgo šiuos vabalus: kreacionistai įsitikinę, jog paprasta evoliucija negalėjo sukurti tokio sudėtingo mechanizmo.
Ar žinojote, kad auksas yra plastiškiausias iš visų metalų? Iš vieno gramo aukso galima pagaminti 2,4 km ilgio vielutę arba 500 kartų už žmogaus plauką plonesnę foliją.
Be to, auksas yra ir inertiškiausias iš metalų: jį įmanoma ištirpinti tik vadinamojoje „karališkoje degtinėje“ – koncertuotame azoto ir druskos rūgščių mišinyje („karališku“ šis tirpalas buvo pavadintas kaip tik dėl poveikio, kurį daro visų metalų karaliui – auksui, taip pat platinai).
XIX a. pabaigoje netoli Uchtos Rusijoje, Komijos Respublikoje, buvo rasta naftos. Sensacinga žinia pateko į laikraščius ir žinutę pamatė švedų inžinierius, išradėjas bei pramonininkas Liudvigas Nobelis (1831–1888). Naujiena baisingai sunervino garsiojo Alfredo Nobelio vyresnįjį brolį – jam, kaip naftos radimvietės prie Baku savininkui, visai nereikėjo konkurentų. Todėl L. Nobelis pasiuntė į Uchtą savo inžinierių, pavarde Andersonas, su ypatinga užduotim.
Atvykęs į Uchtą, Andersonas paprašė jam parodyti naftą. Vietiniai jam atnešė sklidina kibirą, bet tas netikėtai pareiškė purtydamas: „Nematau!“ Tada atvykėliui kyštelėjo kibirą tiesiai į veidą, o tas ir vėl savo – „Nematau!“ Tą patį L. Nobelio pasiuntinys vėliau pakartojo ir jį apspitusiems žurnalistams – atseit jokios naftos nemačiau. Netrukus laikraščiuose buvo išspausdinta ankstesnę informaciją paneigianti žinia, ir Uchtos naftos radimvietė buvo pradėta eksploatuoti tik sovietiniais laikais.
Per parą žmogaus organizmas išskiria apie 1 litrą seilių, 3 litrus skrandžio sulčių, 2 litrus kasos sulčių, 3,5 litro žarnų sulčių ir 1 litrą tulžies. Kaip gerai mes jaučiame skonį, priklauso nuo temperatūros: geriausiai atsiskleidžia iki 24 laipsnių pašildyto maisto skonis. Mūsų skonio pojūtis, klausa ir uoslė aštriausi būna nuo 17 iki 19 valandos. Nagai ir plaukai intensyviausiai auga nuo 16 iki 18 valandos. Kepenys efektyviausiai skaldo alkoholį nuo 18 iki 20 valandos. Vienatvė sunkiausiai pakeliama būna nuo 20 iki 22 valandos.
