Baltosios nykštukės – tamsios, tankios mirštančios žvaigždės – nėra populiariausi medžioklės plotai tarp egzoplanetų ieškotojų. Nežemiškosios gyvybės ieškoma ten, kur yra saulė, panaši į mūsiškę.
Erikas Egolas (Eric Agol), Vašingtono valstijos Sietlo universiteto astronomas mano, kad baltųjų nykštukių neverta pamiršti. Jo nuomone, tokios žvaigždės gali palaikyti gyvybę savo planetose milijardus metų.
Išties, baltoji nykštukė – žvaigždė, kurios temperatūra jau nebepalaikoma termobranduoline reakcija, jos branduolyje verčiančia vandenilį į helį. Mūsų Saulė ilgainiui irgi taps tokia žvaigžde. Tačiau pasitaiko ir tokių baltųjų nykštukių, kurių temperatūra viršija 100 000 K. Tiesa, Egolas mano, kad gyvybės reikia ieškoti prie kiek vėsesnių nykštukių, kurių paviršius įkaitęs iki 3000-9000 K, tai yra, panašus į Saulės paviršiaus temperatūrą 5780 K. Tokios temperatūros baltosios nykštukės vėsta labai lėtai. Gesdamos jos palaiko palankias sąlygas gyvybei savo planetose milijardus metų. O tokių baltųjų nykštukių mūsų galaktikoje maždaug tiek pat, kiek ir raudonųjų nykštukių. Tad prie 50 milijardų Žemės klasės planetų, NASA'os skaičiavimais esančių Paukščių Tako galaktikoje, Egolas prideda dar tiek pat.
Be to, aptikti planetas šalia baltųjų nykštukių daug lengviau, nei šalia raudonųjų nykštukių. Būdamos vidutiniškai 0,6 Saulės masės, baltosios nykštukės skersmeniu vos pranoksta Žemę. Jos spinduliuoja 10 tūkst. kartų mažiau šviesos, nei Saulė, tad „gyvenamoji zona“ baltųjų nykštukių planetoms yra daug arčiau žvaigždės, ir planetų metai tetrunka nuo 4 iki 32 valandų. Todėl, kai Žemės tipo planeta atsidurs tarp baltosios nykštukės ir teleskopo (vadinamasis tranzitas), ji gali visiškai užstoti žvaigždę.
300 šviesmečių spinduliu nuo mūsų yra apie 15000 baltųjų nykštukių. Egolas teigia, kad jei apie kiekvieną tokią žvaigždę skrieja bent po vieną planetą ir jei tikimybė aptikti ją tranzito būdu yra 1 %, tai galėtume aptikti 150 planetų, tinkamų gyvybei.
Vytautas Povilaitis
