Gamtoje šie gyvūnai yra labai socialūs, laikosi distancijos, jeigu suserga arba laikosi atokiai kartu su sergančiais grupės nariais“, – aptiko Ohajo valstijos universiteto mokslininkas Simonas Rippergeris. – Reiktų manyti, kad tokiu būdu jie bando sulaikyti ligos plitimą“.
Nepaisant to, kad šikšnosparniai yra vieni dažniausiai minimų gyvūnų, kuomet kalbama apie viruso perdavimo nuo gyvūnų žmogui grandinę, jų pačių elgesys rodo, kad savo ligą kitam šikšnosparniui jie nėra linkę perduoti.
Ankstesniuose tyrimuose biologai jau buvo pastebėję, kad sergantys šikšnosparniai, būdami nelaisvėje, daugiau miega, mažiau juda, rečiau prisižiūri savo kailiuką ir mažiau skleidžia socialių garsų.
Savo naujajame tyrime mokslininkai pagavo 31 vienoje bandoje gyvenusį Desmodus rotundus šikšnosparnį. 16 iš jų mokslininkai suleido kelias valandas jų imuninę sistemą veikiantį preparatą, kuris organizmą priverčia jaustis taip, lyg būtų pasigavęs bakterinę infekciją. Likę 15 skraiduolių gavo placebo dozę. Prieš išleidžiant žinduolius į laisvę, mokslininkai jiems uždėjo judesio jutiklius.
Eksperimentas su šikšnosparniais buvo vykdomas tris dienas. Per šį laikotarpį jie ypatingą dėmesį skyrė tam, kaip dažnai gyvūnai kontaktavo su savo gentainiais, kiek laiko praleisdavo kartu ir kaip bendradarbiavo grupėje. Duomenų analizė parodė, kad „sergantys“ šikšnosparniai labiau už likusius laikėsi atstumo nuo grupės.
Pirmąsias šešias valandas po injekcijos „užkrėstieji“ gyvūnai vidutiniškai turėjo keturiais socialiniais kontaktais mažiau už likusius ir praleisdavo su savo gentainiais 25 minutėmis mažiau, negu šikšnosparniai iš kontrolinės grupės. Praėjus 48 valandoms po to, kai baigėsi „viruso“ poveikis, visi šikšnosparniai pradėjo elgtis vienodai.
