Dramblinis ryklys yra praeities reliktas, dar vadinamas „gyvąja fosilija”, kadangi išlaikė mažai pasikeitusią išvaizdą milijonus metų. Be išorinių požymių, ši priešistorinė žuvis išsaugojo ir genomą, kuris nepaprastai skiriasi nuo kitų stuburinių gyvūnų, skelbia žurnalas „Nature“.
Mokslininkai iš Singapūro Mokslo, technologijų ir tyrimų agentūros išanalizavo dramblinių ryklių genomą, tikėdamiesi pažinti skeletinių gyvūnų evoliucijos eigą, nes ši rūšis (kartu su kitais rykliais bei rajomis) turi kremzlinį skeletą —bruožą, kuris šiuo metu jau yra retas stuburinių tarpe. Tyrėjai buvo nustebę, kai suprato, kad drambliniai rykliai turi daugiausia genų, kurie reikalingi kaulų, o ne kremzlinių audinių formavimuisi. Manoma, kad šie genai išsivystė rykliui bei jo giminaičiams kažkokiu būdu atsiskyrus nuo kitų žuvų, kurios galiausiai tapo kaulinėmis.
Atlikdami savo tyrimą Singapūro mokslininkai aptiko dar kai ką netikėta: dramblinių ryklių imuninė sistema gerokai skiriasi nuo kitų stuburinių. Papratai gyvūnai turi keletą skirtingų pagalbinių imuninių ląstelių grupių, o ši ryklių rūšis – tik vieną.
Kadangi drambliniai rykliai tiek nedaug pasikeitė nuo savo pirminės formos, šie gyvūnai yra lėčiausiai evoliucionuojantys stuburiniai. Jų tyrimai suteikia galimybę pažvelgti į evoliucinę praeitį ir daryti tikslesnes išvadas, negu tai būtų įmanoma remiantis tik fosilijomis ar jų liekanomis.
