Justina Mitkaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“
Lietuvoje ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių vyrauja neigiama visuomenės nuomonė genetiškai modifikuotų augalų atžvilgiu. Tačiau Europos Komisija pripažįsta, kad jog genetiškai modifikuotų augalų neigiamas poveikis aplinkai ir sveikatai kol kas nėra įrodytas, tad negali būti teisiniu pagrindu drausti GMO.
„Visuomenės sveikatos specialistai labai gerai žino, kad genai, kuriuos valgome, mūsų organizmo genetinės sandaros nepakeičia. Kitaip mes jau seniai būtume pavirtę bulvėmis, morkomis, kopūstais ar kokiais gyvuliais, kuriuos valgome“, – teigia Sveikatos apsaugos ministerijos specialistas Jeronimas Maskeliūnas.
GMO: „už“ ar „prieš“?
Europos Sąjunga jau keletą metų bando nutarti, ar verta leisti šalims pačioms pasirinkti – auginti savo žemėje genetiškai pakeistus augalus ar ne, nepriklausomai nuo to, ar tokį sprendimą galima pagrįsti moksliškai. Be diskusijų auginti ar neauginti, ne pirmus metus tarp bendrijos narių svarstoma, ar žymėti, ar nežymėti genetiškai modifikuotais pašarais šertų gyvūnų produktus.
Pasaulio žemėlapyje, kuriame genetiškai modifikuotų laukų plotai plečiasi, Europa iki šiol buvo laikoma zona be GMO. Tačiau pastebima, kad jos kartelė po truputėlį leidžiasi žemyn ir požiūris laisvėja. PSO, Europos maisto saugos tarnyba ir kitos institucijos sako, kad GMO saugūs ir jų rizika ne didesnė nei tradicinio maisto.
Tuomet kodėl europiečiai, tarp jų ir Lietuvos gyventojai, nelabai noriai šiuos produktus deda į savo lėkštes?
Tyrimai – prieštaringi
Praėjusį rudenį daugybė žiniasklaidos antraščių buvo skirta Prancūzijos mokslininko Gilles`io Erico Seralini ir jo komandos tyrimui. Mokslininkai šėrė žiurkes genetiškai modifikuotais kukurūzais, apdorotais chemikalais, ir dėl to, pasak tyrimo autorių, joms išsivystė augliai.
Prancūzijos vyriausybė tuomet užsakė išsiaiškinti, kiek patikimi tiek nerimo visuomenėje sukėlusio tyrimo rezultatai. Parengtoje ataskaitoje sakoma, kad eksperimento metodai buvo netinkami ir jokio ryšio tarp padažnėjusių auglių ir genetiškai modifikuotų kukurūzų nėra. Tyrimo išvadų nepalaikė ir Europos maisto saugos tarnyba bei kitos ES institucijos, vis dėlto prabilta apie ilgalaikių GMO tyrimų būtinybę, nes iki šiol buvo įpareigojama juos tirti tris mėnesius.
„Jau 1997 m. buvo įrodyta, kad tos žiurkės po dvejų metų turės onkologinių susirgimų, nes linija ir buvo sukurta vėžiniams susirgimams tirti. Iškreiptos pačios straipsnio idėjos, tyrimai“, – teigia VDU Gamtos mokslų fakulteto prof. Algimantas Paulauskas. Jis sako, kad pats eksperimentas buvo skirtas patikrinti, kokį pavojų kelia chemikalų naudojimas, todėl kartu buvo tiriamos ir veikiamos chemikalais ir genetiškai modifikuotos, ir nemodifikuotos veislės. „Pagrindinis tikslas buvo įrodyti, kad chemikalai sukelia vėžinius susirgimus ir kitus pokyčius, ir straipsnis tai parodė. Tačiau kadangi buvo naudojamas eksperimentinės ir genetiškai modifikuotos veislės, visuomenė viską suvertė vien ant modifikuotų veislių“, – priduria mokslininkas.
GMO – nevaisingumo priežastis?
Nors oficialiuose dokumentuose genetiškai pakeisti augalai dažniausiai įvardijami kaip saugūs ir nepavojingi, viešoje erdvėje nuolat pasirodo įvairių valstybių mokslininkių atliktų GMO tyrimų, kuriuose kalbama kitaip: vartotojai perspėjami ne tik dėl padidėjusios vėžio rizikos, bet ir dėl vidaus organų pažeidimų, virškinimo sistemos negalavimų, nutukimo ar nevaisingumo. Pastaroji pasekmė aprašoma rusų mokslininkės, biologės Irinos Jermakovos tyrinėjimų išvadose.
Likus dviem savaitėms iki poravimosi, I. Jermakova į patelių maistą įdėdavo ir nedidelę porciją genetiškai modifikuotų sojų. Jos nuostabai ir siaubui, daugiau kaip 50 proc. žiurkių jauniklių nugaišo, o iš išgyvenusiųjų apie 40 proc. buvo neišsivystę, maždaug pusantro karto mažesnio dydžio bei svorio ir visi nevaisingi.
„Nevaisingumą galiu paaiškinti taip: laimei, rūšys tarpusavyje nesiporuoja, pvz., katė ir šuo, beždžionė ir žmogus ir t. t. Išimtis – kryžminimas tarp rūšių: sukryžminus asilą ir arklį, išeina nevaisingas mulas. Sukryžminus rūšis, susilaukiama nevaisingų palikuonių“, – teigia rusų biologė ir priduria, kad valgant GMO, jeigu jie patenka į lytines ląsteles, kiaušialąstę ar spermatozoidą, sukuriamas naujas genas, kuriame yra informacijos apie kitas gyvūnų ar augalų rūšis. „Tai faktiškai organizmas chimera, ir paprastai susilaukti palikuonių nepavyksta. Iš čia kyla tokia pasaulinė nevaisingumo problema“, – sako I. Jermakova.
Prof. A. Paulauskas pasakoja, kad Biotechnologų draugija ir žurnalas „Biotechnology“ rusų mokslininkės prašė atspausdinti visą straipsnį, pateikti visus tyrimo eksperimentus. Vis dėlto ji tik konferencijoje perskaitė populiarų pranešimą, bet nepateikė visų mokslinių įrodymų. Taigi mokslo visuomenė išvadas vertina skeptiškai, nes jos gali būti laužtos iš piršto.
Išbandyti reikia saloje
Habilituotas agrarinių mokslų daktaras Antanas Svirskis mano, kad GMO gali būti ir didžiulis pasiekimas, ir fatališkų pasekmių priežastis, bet tai išaiškės tik po ilgamečių tyrimų. „Dabar atliekami trumpalaikiai tyrimai, ir kai kuriuos finansuoja firmos, sukūrusios GMO. Tarkim, galinga firma „Monsanto“ moksliniams tyrimams skiria tik 2 proc. visų savo lėšų“, – teigia habil. dr. A. Svirskis. Be to, pašnekovas pabrėžia, kad vis dažniau girdėti, jog parenkami mokslininkai, kurie pateikia palankius rezultatus. „Tai ir baisiausia, nes jei sukuri kažką tokio, reikėtų išbandyti vienoje saloje. Dabar iškart išmeta į visą pasaulį, kad tik kuo daugiau pinigų, pelno būtų. Juk jei pasirodys, kad tai labai gerai, į tą vežimą visada įlipsime“, – mano habil. dr. A. Svirskis.
Pasak prof. A. Paulausko, jau įrodyta, kad GMO nepavojingi žmogaus sveikatai ar aplinkai, tiesiog galima sakyti, jog Lietuva apsisprendė, kad nenori GMO: toks mūsų sprendimas, ir jūs nepirškite savo produktų. „Tačiau to nereikia maišyti su rizika sveikatai ar aplinkai. Paprasčiausiai visi prisimena mutantų kūrimą – įvairių mutantų ir frankenšteinų atsiranda, bet jie sunaikinami. Toks pats ir šitas procesas. Jie visi saugūs, patikrinti“, – tikina biologas.
GMO Pakruojyje
Valstybinė augalininkystės tarnyba šią vasarą ketina atlikti rapsų tyrimus ir galbūt pagaliau išsiaiškinti, iš kur pernai rudenį vieno Pakruojo ūkininko derliuje buvo rasta GMO. Žiema atsakymo paieškas įšaldė, tačiau, pasak tarnybos, labiausiai tikėtina, kad genetiškai pakeistų augalo dalelių galėjo išbarstyti vežęs traukinys ar koks sunkvežimis. Apskritai, pasak augalininkystės tarnybos specialistų, toks daug kalbų sukėlęs mėginys – tarsi aklai vištai grūdas, nes Lietuvos laukų kontrolė dėl genetiškai modifikuotų augalų yra mažiau nei minimali.
Genetiškai modifikuotiems augalams dirvas daugiausia ūkininkų ruošia JAV, Kanadoje, Brazilijoje bei Argentinoje. Dažniausiai tai sojos, kukurūzai, rapsai bei medvilnė. Didelį genetiškai modifikuotos medvilnės derlių nuima ir kinai bei indai.
ES kol kas auginamos dvi rūšys – kukurūzai ir bulvės. Didžioji dalis tokių laukų – Ispanijoje, ir, palyginti su kitais regionais, Europa laikoma zona be GMO. „Kiek ilgai?“ – klausia žiniasklaida ir antraštėmis atkreipia dėmesį į laisvėjantį bendrijos požiūrį.
GMO reklamuoja ir politikai
JAV žurnalistas Brandonas Turberville`is sako, kad JAV genetiškai modifikuota 91 proc. suvartojamų sojų, 88 proc. medvilnės, iki 85 proc. rapsų, 85 proc. kukurūzų, net papajų daugiau nei 50 proc. „Didžioji mūsų maisto dalis genetiškai modifikuota ir galima pamatyti to padarinius. Europoje situacija daug geresnė“, – mano žurnalistas. Jis pasakoja, kad prieš tai, kai JAV perėjo prie genetiškai modifikuoto maisto, vyko didelės viešųjų ryšių kampanijos, kurias rengė ne tik pačios įmonės: jos televizijoje užsakydavo reklamas, kurios teigė, kad toks maistas saugus, į tokias viešųjų ryšių kampanijas įsitraukdavo ir politikai.
„Politikai, norėdami įsiteikti didžiosioms bendrovėms, priimdavo įvairius teisės aktus ir tvirtindavo, kad genetiškai pakeistas maistas niekuo nesiskiria nuo tradicinio. Nors iš tikrųjų dauguma politikų buvo susiję su įmonėmis, parduodančiomis genetiškai modifikuotą maistą“, – neslepia B. Turberville`is ir pabrėžia, kad ir mes turime atkreipti į tai dėmesį, nes vis daugiau tyrimų bus pristatoma.
Genetiškai modifikuoto maisto šalininkai sako, kad GMO išsprendžia daug problemų – didesnis derlius ir mažiau pesticidų ir kitų chemikalų, vandens, žemės plotų ar darbo jėgos sąnaudų. Anot prof. A. Paulausko, ES pati sukūrė neigiamą GMO įvaizdį siekdama apsaugoti tradicinį ūkininkavimą ir savo pramonę, o dabar jau sunku jį pakeisti, nes perlenkta lazda.
Politinis ir ekonominis pavojus
„Jau dabar pati Europa turi sukūrusi biotechnologijų, bet visuomenei parodyti nebegali, nes visuomenės nuomonė neigiama. ES direktyvos ir priežiūra liberalėja, bet viskas priklauso nuo visuomenės: jei visuomenė pasako „ne“, kaip gali kas nors leisti“, – sako mokslininkas. Jis kalba ir apie ekonominį bei politinį pavojų: jeigu mes naudosime genetiškai modifikuotus augalus, atsparius vabzdžiams, tada nenaudosime chemikalų. Jei nenaudosime chemikalų, bus uždaryta daug gamyklų. „Jeigu mes uždarysime gamyklas, turėsime armiją bedarbių – ne vieną tūkstantį. Pelno nebus, todėl ne vienas ES politikas bijo kalbėti ir galvoja – neleiskim, neauginkim, gali būti rizikinga.“
Nerimaujantiems dėl to, kad GMO vis labiau tampa sudedamąja maisto dalimi, atsakoma, kad toks maistas ne labiau rizikingas nei paprastai auginamas, o, kai kurių nuomone, net saugesnis, nes tikrintas daugiau nei tradicinis.
„PSO ekspertai ir „CODEX Alimentarius“ komisija pasakė, kad taip tikrai nėra, – tvirtina Sveikatos apsaugos ministerijos specialistas Jeronimas Maskeliūnas, daug metų dirbęs „CODEX Alimentarius“ sekretoriate Italijoje. – Genetiškai modifikuoti produktai lygiai tokie patys rizikingi, kaip dešra, pienas, mėsa, aliejus – pagal esančius duomenis, rizika ne didesnė nei tradicinio maisto.“
Europa neapsisprendžia
„CODEX Alimentarius“ (liet. – „Maisto knyga“). organizacijos rekomendacijomis, koks maistas yra saugus, vadovaujasi daugybė valstybių, pvz., Pasaulio prekybos organizacija. J. Maskeliūnas sako, kad niekas nežino, kas, valgant tokius produktus, bus atėjus trečiai kartai. „Visuomenės sveikatos specialistai labai gerai žino, kad genai, kuriuos valgome, mūsų organizmo genetinės sandaros nepakeičia. Kitaip mes jau seniai būtume pavirtę bulvėmis, morkomis, kopūstais ar kokiais gyvuliais, kuriuos valgome“, – teigia Sveikatos apsaugos ministerijos specialistas.
Už ar prieš GMO nuolat rankas kelia ne tik visuomenė, bet ir sprendimus priimantys politikai. Jau keletą metų ES svarsto, ar pačios šalys, net ir neturėdamos mokslinio pagrindo, gali apsispręsti, ar auginti GMO, ar neauginti.
Europos komisaro, atsakingo už sveikatos ir vartotojų apsaugos politiką, atstovas Fredericas Vincentas sako, kad kai genetiškai modifikuotą augalą ES leista auginti, o šalis narė nori uždrausti jį auginti, ji turi pateikti mokslinių įrodymų, kad tas konkretus GMO turi šalutinį poveikį aplinkai ar žmonių sveikatai. „Kol kas nė viena šalis narė nesugebėjo parodyti, ypač kalbant apie kukurūzus „Monsanto 810“, turinti teisinį pagrindą stabdyti jų auginimą. Taigi komisija 2010 m. vasarą pateikė siūlymą, kad šalys galėtų imtis priemonių prieš genetiškai modifikuotų augalų auginimą kitu pagrindu nei aplinkosauga ar sveikata“, – teigia Europos komisaro atstovas.
Jis mano, kad tai galėtų būti visuomenės nuomonė dėl GMO arba tiesiog tai, jog iš esmės nenorima tokių augalų auginti. „Teisės aktai, kurie tokią tvarką įteisintų, svarstomi beveik trejus metus ir kol kas nepajudame iš vietos, nes neturime daugumos, kuri tokiam siūlymui pritartų“, – sako F. Vincentas.
Lietuviai domisi GMP
Lietuva prisideda prie tų, kurie mano, kad šalis turi apsispręsti pati. Kadaise sulaukusi biotechnologijų bendrovių siūlymų įsileisti jų sukurtus rapsus ir kukurūzus, Lietuva atsisakė, ir į Aplinkos ministeriją pastaruosius kelerius metus daugiau niekas nesikreipė. Ministerijos atstovai priduria, kad Lietuvos laukuose kol kas genetiškai modifikuoti augalai neauginami daugiausia dėl nepalankios visuomenės nuomonės.
Dauguma valgydami tokį maistą jaustųsi nesaugūs. Tiesa, nors biotechnologų sukurtas maistas Lietuvoje neauginamas, tačiau į šalies parduotuves atkeliauja iš viso pasaulio. Kol nėra vienos nuomonės dėl GMO poveikio sveikatai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viešai skelbiamą genetiškai modifikuotų produktų sąrašą nori pamatyti ir bent jau žinoti, ką perka, vis daugiau žmonių.
Būtent todėl šiandien aktyviai tarp verslo, nevyriausybinių organizacijų, kontrolės institucijų ir politikų diskutuojama, ar nevertėtų aiškiai atskirti, ką valgome, ir uždėti ženklą „be GMO“, kad žmonės patys galėtų nuspręsti, kieno argumentai svaresni – tų, kurie sako, kad tai saugu, ar tų, kurie skelbia pavojų.
