Kažkada, daugiau kaip prieš 12,7 mlrd. metų, galaktikoje, kuri yra pernelyg blausi ir pernelyg tolima, kad ją įžiūrėtų kosminis teleskopas „Hubble“, egzistavo žvaigždė, kuri savo gyvenimą užbaigė dar prieš Žemės gimimą. Kai ji sprogo, savo medžiagą į kosmosą išsviedė dviem srautais ir greičiu, artimu šviesos greičiui. O sprogimo būta tokio, kad jis milijonus kartų pranoko gimtosios galaktikos ryškį. Kokia žvaigždė turėjo būti, kad jos sprogimas tiek kartų pranoktų ištisos galaktikos ryškį?
„Ta žvaigždė gyveno labai įdomiais laikais, – pasakoja tyrimui vadovavęs Harvardo-Smitsono astrofizikos centro mokslininkas Rajanas Čornokas (Ryan Chornock). – Tai – vadinamieji tamsieji amžiai, milijardas metų po Didžiojo sprogimo. O mes – savotiški teismo ekspertizės specialistai, kurie tiriame žvaigždės mirtį ir galaktikos gyvenimą, kuris vyko ankstyvoje kosmoso egzistavimo epochoje.“
Kai minėtos žvaigždės dienos buvo baigtos, šviesulys surengė vieną šiurpiausių dalykų astronomijoje – gama spindulių žybsnį. Jo būta ne šiaip eilinio gama žybsnio – jis truko labai ilgai, ilgiau nei 4 minutes. Šimtmetis po šimtmečio, sprogimo šviesa skriejo visatos tyrais, kol pasiekė atokų visatos kampelį, kuriame gyvename ir mes, ir kuriame tą šviesą absorbavo NASA kosminio teleskopo „Swift“ objektyvas. Tai įvyko šių metų birželio 6 d. R. Čornokas su kolegomis mikliai suorganizavo papildomus žybsnio stebėjimus Arizonoje veikiančiu antžeminiu teleskopu MMT ir Havajuose veikiančiu teleskopu „Gemini North“.
„Nukreipti objektyvus į reikiamą tašką mums pavyko vos per keletą valandų, – pasakoja R. Čornokas. – Operatyvumas šiuo atveju buvo gyvybiškai svarbus tyrimo parametras. Mums reikėjo aptikti ir ištirti žybsnio žaras.“
Gama žybsnio „žaros“ susidaro, kai sprogimo srautai bloškiasi į sprogusią žvaigždę supusius dujų telkinius – susidaro kažkas panašaus į kosminį cunamį. Šviesai artimu greičiu atskriejusi žvaigždės medžiaga dujų debesis įkaitina ir šie pradeda švytėti. Ši šviesa, skrosdama gimtąją galaktiką, kliudo tarpžvaigždinius debesis ir nušviečia jų spektrą. Pagal spektrą galima nustatyti cheminę sudėtį, pagal kurią astronomai sprendžia, iš kokių dujų galėjo būti sudarytos tolimosios galaktikos.
Žinia, visi cheminiai elementai, sunkesni už vandenilį, helį ir litį, yra žvaigždžių produktai. R. Čornokas su savo tyrėjų kolektyvu atrado, kad toje galaktikoje būta tik apie 1/10 dalies įvairausių metalų, esančių Saulės sistemoje. Ką tai reiškia? Galbūt toje tolimoje galaktikoje ir galėjo susidaryti planetos su kietu paviršiumi, tačiau beveik akivaizdu, kad gyvybės toje galaktikoje būti negalėjo.
„Kai toji žvaigždė mirė, visata vis dar ruošėsi gyvybei, – aiškina R. Čornokas. – Gyvybės joje dar nebuvo, tačiau reikiami elementai jau buvo „kaldinami“.
Už 12,7 mlrd. šviesmečių įvykęs gama spindulių žybsnis GRB 130606A, yra vienas tolimiausių gama žybsnių astronomijos istorijoje.
„Ateityje sugebėsime aptikti ir ištirti net ir dar tolimesnius gama žybsnius – tai padaryti padės jau statomas Didysis Magelano Teleskopas (Giant Magellan Telescope, GMT)“, – tvirtina Harvardo-Smitsono astrofizikos centro specialistas ir tyrimo bendraautorius Edo Bergeris (Edo Berger).
