„Tapęs gaisrų dinamikos ekspertu, į pasaulį pradedi žvelgti visiškai kitomis akimis, – pasakoja Edinburgo universiteto (Jungtinė Karalystė) gaisrų dinamikos profesorius Liukas Bisbis (Luke Bisby). – Visur pradedi matyti baisias klaidas. Aš, pavyzdžiui, niekaip nebeįkalbu savęs nueiti į kurį nors naktinį klubą. Gaisrų prasme tai – absoliučiai pavojinga.“ Koks yra tikrasis naktinių klubų gaisringumas? Kodėl sprogsta šiuolaikinis betonas? Galų gale, kaip priešgaisrinių reikalavimų pagrindu tapo britų nacionalinis himnas?
„Pirmakursiams inžinerijos studentams visada sakau, kad su inžinieriaus išsilavinimu jie automatiškai įgis ir savybę iki išprotėjimo užknisti savo artimuosius paranojiškomis įžvalgomis, – tvirtina L. Bisbis. – Visur, kur eini, pasaulį su tokiu išsilavinimu matai jau visiškai kitaip. Visur pradedi pastebėti klaidas.“
„Aš kaip gaisrų dinamikos ekspertas nebesugebu įkalbėti savęs nueiti į kurį nors Edinburgo naktinį klubą. Jie visi įrengti labai senų pastatų rūsiuose, – pasakoja Edinburgo universiteto profesorius. – Išėjimai iš jų labai riboti, jų – per mažai. O žmonių vidun įleidžiama labai daug. Aš į tokius spąstus eiti negaliu. Geriausiu atveju, jei įeinu – niekur nesitraukiu nuo išėjimo. Tai tiesa, ši specialybė gyvenimą keičia kardinaliai.“
Kanadoje gimęs L. Bisbis – vienas iš vos keleto Didžiosios Britanijos gaisrų dinamikos ekspertų, kurie rūpinasi pastatų ir miestų projektais, išplanavimu taip, kad jie nesudegtų. Tokį darbą dirbantis žmogus begales valandų praleidžia „linksmindamiesi“ laboratorijose – pvz., stato pastatų modelius, o paskui juos supleškina iki pamatų. Taip pat tai yra profesija, kurioje faktai būna labai konkretūs ir tokie nuožmūs, kad neišmokti jų beveik neįmanoma.
Viskas, pradedant miestų erdvių išplanavimu, baigiant moderniais įstaigų pastatais, grindžiama taisyklėmis, kurios priimtos XX a. viduryje.
„Priešgaisrinė sauga atveria akis, nes jos specialistas vertina absoliučiai viską, kas yra patalpoje, – aiškina L. Bisbis. – Kilimo pagaminimo būdas, visa tai, kas dengia sienas, langų atidarymo mechanizmai, elektros instaliacija, gaisro aliarmo jutikliai, purkštuvai. Visa tai turi įtakos gaisro dinamikai. Ypač – moderniuose, šiuolaikiškuose pastatuose.“
Neturėtų stebinti, kad egzistuoja griežtos taisyklės, nurodančios, kur turi būti įrengti avariniai išėjimai gaisro atveju, kokio pločio jie turi būti, koks turi būti atstumas nuo tokio avarinio išėjimo ligi darbuotojo stalo ir pan. Esminis reikalavimas – bet kuris darbuotojas iš savo darbo vietos avarinį išėjimą turi pasiekti per 2,5 min. ir nė sekundės vėliau. Avarinio išėjimo durys privalo būti pakankamai plačios, kad darbuotojas per tas pačias 2,5 min. ne tik jas pasiektų, bet ir pro jas išeitų.“
„Tos 2,5 min. – fundamentali statinių sąlyga. Ko gero, numanote, kad tam turėtų būti svari priežastis, – tęsia L. Bisbis. – Ir ji yra. 2,5 min. trunka Jungtinės Karalystės himnas „God Save The Queen“ („Dieve, saugok karalienę“), kai jį visą atlieka orkestras. Ši sąlyga siejama su 1911-aisiais, kai Edinburgo Imperatoriškųjų rūmų teatre per prancūzų iliuzionisto „The Great Lafayette“ pasirodymą kilo gaisras. Per paskutinį vakaro triuką, pavadinimu „The Lion's Bride“ (Liūto nuotaka) nuo šviestuvo kilo gaisras. Nors nusileido priešgaisriniai kulisai, žiūrovai liko savo vietose – juk jie stebėjo iliuzionisto fokusą ir manė, kad viskas taip ir turi būti. Laimei, nuovokus orkestro dirigentas suprato, kad pakerėta publika laukia fokuso atomazgos, ir davė ženklą orkestrui pradėti groti „Dieve, saugok karalienę“. Skambant himnui, priimta atsistoti. Tai pažadino publiką iš kerų ir ją (didžiąją jos dalį) išgelbėjo.“
Nors gaisre žuvo iliuzionistas, jo dubleris (iš viso gaisras pasiglemžė 8 žmonių gyvybes) ir liūtas, visiems kitiems teatre buvusiems žmonėms pavyko išsigelbėti – visi jie išgužėjo iš salės iki to momento, kai nuskambėjo paskutinis nacionalinio himno akordas. Paprastai visas himnas atliekamas 2,5 min.
„Nuo tada tos 2,5 min. yra priešgaisrinės apsaugos sąlyga Nr. 1 – visame pasaulyje, – tikina L. Brisbis. – Tai – ne išgalvotas anekdotas, o tikras įvykis. Jei atsiverstumėte pokario pastatų projektus, kuriais grindžiama dauguma mūsų taisyklių, komentaruose yra pastabos, kad tokia sąlyga siejama su 1911 m. gaisru.“
Gaisrų dinamikos ekspertas perspėja apie nelabai nujaučiamus modernių pastatų pavojus kilus gaisrui. Pavyzdžiui, nors dabar betonas yra keliskart tvirtesnis nei tas, kuris buvo maišomas XX a. aštuntame dešimtmetyje, kai kurios modernaus betono atmainos pasižymi degumu.
„Maišant tokį betoną buvo įmaišyta priedų, kurie pagerina inžinerines tokių konstrukcijų funkcijas. Tačiau niekas nepagalvojo, kad „pagerintas“ betonas gali būti ne tik funkcionalus, bet ir pavojingas. Pavyzdžiui, įkaitęs jis gali sprogti. Jo labai menkas šiluminis laidumas, jis labai tankus, tad iš jo negali „ištrūkti“ drėgmė. Garai mėgina išsiveržti, kyla slėgis ir, jei garas nenuleidžiamas, betoninė konstrukcija gali sprogti."
Jei toks nuogąstavimas skamba netikroviškai, precedentų jam būta. Prieš dešimtmetį per Lamanšo tunelio gaisrą betoninės sienos iš tiesų užsiliepsnojo.
„Betono cheminėje sudėtyje yra įvairiausių skysčių, – atkreipia dėmesį L. Bisbis. – Jei jis kaista, tačiau garams nėra pro kur išsiveržti, betonas gali sprogti.“
Ekspertas ragina prisiminti ir rugsėjo 11 d. tragediją JAV – „bokštai-dvyniai“ griuvo ne po to, kai į juos įsirėžė lėktuvai, o po kurio laiko, kai pastatuose išpilto gaisras. Tai yra pavyzdys, kai gaisras paveikia pastatą visai ne taip, kaip tikėjosi projektuotojai.
„Tai – rimta problema. Turėtume atsakingai paklausti savęs, ar žinome, kad šiuolaikinius betoninius pastatus gali paveikti rimti gaisrai. Taisyklės, kurios suformuluotos „absurdiškų“ precedentų (1911 m. gaisras Edinburgo teatre) pagrindu eliminuoti modernių priežasčių tikrai nepadeda. Manau, reikia racionaliai peržiūrėti priešgaisrinės saugos taisykles, ir jei galime įrodyti, kad konkrečiais atvejais jos neefektyvios, reikėtų kažko imtis.“
