Neseniai San Chosė (Kalifornija, JAV) vykusiame, 6 tūkst. asmenų subūrusiame motyvaciniame seminare dalyviai vaikščiojo rusenančiomis anglimis, o 21 žmogus apdegė pėdas. „Taip nutikti neturėjo, - tvirtina Pitsburgo universiteto fizikas Deividas Vilis (David Willey). – Vaikščioti rusenančiomis anglimis nepavojinga. Žmonės šįkart nukentėjo tikriausiai todėl, jog anglims buvo parinktos netinkamos malkos.“ Vaikščioti rusenančiomis anglimis... nepavojinga?
6 tūkst. lankytojų sutraukusį motyvacinį seminarą, pavadinimu „Išlaisvink tavyje glūdinčią jėgą“ ("Unleash the Power Within") vedęs Tonis Robinsas žmones vaikščioti ugnimi mokė toli gražu ne pirmą sykį. Tačiau kad seminaras būtų pasibaigęs „masine skausmo agonija“, o keletas jo dalyvių dėl rimtų nudegimų būtų nuvežti į ligoninę, dar nebuvo niekad.
Kas atsitiko? „Tikriausiai, kažkas ten padarė didelę klaidą, - įsitikinęs minėtasis fizikos profesorius D. Vilis, savo laiku intensyviai tyrinėjęs fizikinius vaikščiojimo ugnimi procesus. – Seminaro organizatoriai, ko gero, pripirko netinkamų anglių ar malkų – tokių, kurios dega pernelyg kaitriai. Galimas ir dar vienas variantas: žmonės vaikščioti anglimis pradėjo gerokai per anksti – kai jos ne ruseno, o dar tebedegė. Arba 6 tūkst. „žygeivių ugnimi“ minioje keletas dalyvių anglimis pėdino pernelyg lėtai.“
Anot D. Vilio, senovinis vaikščiojimo ugnimi ritualas paprastai skausmo ar nudegimų neturėtų sukelti. „Viskas priklauso nuo to, kiek ilgai (tiksliau – kiek trumpai) trunka kontaktas tarp pėdos odos ir rusenančių anglių. Anglys iš tiesų nepasižymi dideliu šilumos laidumu. Tad jei anglių temperatūra neviršys +538ºC, o jūs jomis eisite pakankamai sparčiai, finišą pasiekti turėtumėte sveikas ir be jokių nudegimų ar nuospaudų.“
D. Vilis, reikia manyti, žino, ką sako. Vaikščiojimą karštomis anglimis fizikas yra išmėginęs dešimtis kartų. „Kai skaitinėjau literatūrą apie vaikščiojimą ugnimi, ji buvo gana kokybinio metodologinio pobūdžio. Man norėjosi į visą tą medžiagą įmaišyti šiek tiek kiekybės ir skaičių, - „Life's Little Mysteries“ pasakoja Pitsburgo universiteto mokslininkas. – Viskas baigėsi tuo, jog surengiau tyrimą su vienu Norvegijos mokslininku. Tyrimo esmė – sukūrėme kompiuterinį pėdos modelį, kuriuo galima numatyti, koks faktorių derinys vaikštant rusenančiomis anglimis yra saugiausias.“
Remdamasis savojo tyrimo rezultatai, D. Vilis rekomenduoja tokio pobūdžio eksperimentams nesirinkti alyvmedžio anglių, nes jos – pernelyg kaitrios. Kur kas labiau tam tinka pušų, eglių ar kitų visžalių medžių anglys. „Tinka ir vyšnios ar klevo anglys – jos įspūdingai žėri, tačiau nėra tokios karštos, - pataria D. Vilis, pažymėdamas, jog vaikščioti basomis rekomenduotina anglimis, kurių temperatūra siekia nuo 482 iki 538ºC.
„Ne mažiau svarbu rusenančias anglis išlyginti, kad jų sluoksnis būtų kuo plokštesnis – taip kai kurie anglių gabaliukai nedurs į padų odą, nebus netyčia žarstomi ir neatsidurs ant viršutinės pėdos dalies, - tęsia D. Vilis. – Tarp kitko, San Chosė galėjo būti ir taip, jog 6 tūkst. porų pėdų ant rusenančių anglių išmynė takus – anglių sluoksnio paviršius nebebuvo plokščias, todėl kai kurie seminaro dalyviai nukentėjo.“
