Europos kosmoso agentūra sėkmingai paleido į orbitą Žemės gravitacinį lauką tirsiantį GOCE palydovą, kurio matavimų duomenys padės sudaryti tikslesnius klimato kaitos modelius.
GOCE (Gravity field and steady-state Ocean Circulation Explorer) palydovą vakar į orbitą iškėlė iš Plesecko kosmodromo šiaurės Rusijoje pakilusi modifikuota rusiška balistinė raketa nešėja „Rokot“.
Palydovas išvestas į maždaug 285 kilometrų aukščio orbitą, kuri palaipsniui bus pažeminta iki 268 kilometrų. Tokiame aukštyje GOCE atliks didžiąją dalį savo matavimų, skelbia „New Scientist“. Tyrimai bus pradėti šių metų rugpjūtį ar rugsėjį, kai palydovas sukaups pakankamai Saulės energijos, kad galėtų vykdyti savo stebėjimus. Visa mokslinė programa tęsis mažiausiai 2 metus.
"Reuters/Scanpix" iliustr.
Kadangi Žemės masė nėra tolygiai pasiskirsčiusi, nedideliame aukštyje virš planetos skriejantis GOCE zondas padės sudaryti tiksliausią iki šiol Žemės gravitacinio lauko žemėlapį.
Tačiau žema orbita kelia ir tam tikrą pavojų: pasak specialistų, išretėjusios dujos ties Žemės atmosferos riba gali sukelti stabdymo poveikį. Jei palydovo orbita nebus tiksli, po kelių mėnesių jis gali nukristi į Žemę, teigia GOCE projekto vadovas Rune‘as Floberghagenas.
Kad pavyktų atsispirti aukštųjų atmosferos sluoksnių stabdymui, ESA inžinieriai palydovui suteikė aerodinaminę formą, o įjungtas reaktyvinis jonų variklis, išmetantis įkrautų ksenono atomų srautą, padės išlaikyti orbitos stabilumą.
Geoidas. ESA iliustr.
GOCE projektą vykdantys mokslininkai tikisi, kad šis palydovas galės išmatuoti Žemės gravitacinio lauko svyravimus didesne nei 100 km erdvine raiška. Ji 3 kartus didesnė, nei NASA 2002 m. paleistų dviejų GRACE palydovų, taip pat matuojančių Žemės gravitacinio lauko pokyčius.
GOCE sudarinės vidutinio Žemės gravitacinio lauko žemėlapį, kad būtų galima apskaičiuoti geoidą, menamą Žemės figūrą, kurioje gravitacinio lauko vienodo potencialo paviršius sutampa su ramaus Pasaulinio vandenyno paviršiumi. Tai reiškia, kad jei visą Žemės paviršių sudarytų absoliučiai ramus vandenynas, be vėjų ir srovių, vanduo natūraliai įgautų šią formą.
Pasak „New Scientist“, daugiau nei 15 metų dirbtiniai Žemės palydovai, matuodami vandenyno srovių greitį, rėmėsi jūros lygio pokyčiais. Dėl srovių vandenynuose susidaro metrų dydžio iškilumai ir įdubos, tačiau dėl Žemės gravitacinio lauko pokyčių kai kurie taškai vandenyno paviršiuje gali būti 100 ar net daugiau metrų aukštesni, nei kiti, teigia JAV ir Europos palydovų „Jason-1“ ir „Jason-2“, matuojančių jūros lygį, programos vadovas Lee-Luengas Fu.
„Mes negalime tiksliai apskaičiuoti vandenyno srovių greičio, nes jūrų paviršiaus formą labiausiai lemia gravitacija“, – sakė mokslininkas.
Fiksuodamas Žemės gravitacinio lauko pokyčius, GOCE padės patikslinti vandenynų srovių greičio matavimus, kurie savo ruožtu padės geriau suprasti, kaip vandenynai paskirsto šilumą.
Kadangi Pasaulinis vandenynas sugeria didžiąją dalį perteklinės planetos šilumos, Žemės gravitacinio lauko žemėlapis leis patikslinti klimato kaitos modelius. „Ši misija – svarbus žingsnis į priekį, leisianti ruošti patikimesnes prognozes. Mes jos laukėme daugelį metų“, – teigė Lee-Luengas Fu.
