Žodžiui „ekologija“ žmonės suteikia įvairią reikšmę: vieniems – tai „žaliųjų“ judėjimai, kitiems – sudėtingas mokslas, paini sertifikavimo sistema, tretiems – siektinas, bet sunkiai įmanomas gyvenimo būdas, įkandamas tik elitui.
Iš tiesų pradinė šio žodžio reikšmė yra kur kas paprastesnė. Ji artima kiekvienam iš mūsų, ją pabrėšime ir šiame straipsnyje.
Mokslas apie namus
Ekologija – XIX a. susiformavusi mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų tarpusavio ryšius ir jų sąveiką su aplinka. Žodis „ekologija“ sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: oikos („namas“, „buveinė“) ir logos („mokslas“).
Pirmasis terminą „ekologija“ 1866 m. pavartojo vokiečių zoologas darvinistas E. Haeckelis. Ilgą laiką ekologai tyrinėjo gamtinių populiacijų dinamiką, bandydami suprasti, kas vyksta: pavyzdžiui, aiškinosi, koks plėšrūnų ir jų pagaunamo grobio santykis, kaip atauga miškai... Vėliau studijų spektras smarkiai išsiplėtė.
Ekologijos mokslas ypač reikšmingas tapo XX a. šeštajame dešimtmetyje. Tai, visų pirma, lėmė kompiuterių atsiradimas. Kita ekologijos populiarėjimo priežastis – visuomenės susidomėjimas aplinkos apsaugos problemomis, suvokiant, koks glaudus ryšys sieja žmogų ir jo aplinką.
Populiariausi ekologiniai judėjimai
Greenpeace („Žalioji taika“). Tai bene matomiausia aplinkos apsaugos organizacija pasaulyje. Be daugybės kitų dalykų, ši organizacija suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų informuodama apie pasaulinį atšilimą. 1997 m. Jungtinių Tautų aplinkosaugos programa apdovanojo „Greenpeace“ už ypatingą indėlį saugant Žemės ozono sluoksnį – nes būtent ji sukūrė šaldymo technologiją „Greenfreeze“, nenaudojančią freono, kuris ardo ozono sluoksnį.
Earth First! („Žemė pirmiausiai!“) – judėjimas, kurio nariai siekia išsaugoti gamtą radikaliais būdais, bet be prievartos. Pavyzdžiui, sėdėdami medyje, kad jo nenupjautų miško kirtėjai, blokuodami kelius ir pan., jie siekė sukelti žiniasklaidos dėmesį ir laimėti laiko, kurio reikia, kad jų organizacijos juristai paruoštų dokumentus teisiniam ieškiniui.
Earth Liberation Front (ELF) („Žemės išlaisvinimo frontas“) – autonomiškai veikiantys individualūs nariai, kurie naudoja ekonominį sabotažą ir partizaninius kovos būdus siekdami sustabdyti aplinkos išnaudojimą ir naikinimą. Jų veikla vertinama gana prieštaringai – pavyzdžiui, akcijoje „Sustabdyti miestų plėtimąsi!“ ELF grafičiais apipaišydavo naujai pastatytus brangius individualių savininkų namus; kovodami prieš medžioklę, sudegino laukinės gamtos muziejų, nuniokojo medžioklės namelį ir šaudymo bokštą.
Judėjimas „Atgal prie žemės“ – migracija iš miestų į kaimo vietoves. Šis procesas nuolat vyksta įvairiose šalyse dėl įvairių priežasčių – karų, ekonominių krizių ir pan. Žmonės bėga iš miesto, pavargę nuo darbo korporacinėse įmonėse, kur svarbu tik karjera, nuo užteršto oro ir vandens, siekdami užsiimti organine žemdirbyste.
Kodėl mums tai turi rūpėti?
„Kodėl man tai turėtų rūpėti?“ – klausimas, kuris atvirai ar nebyliai kyla kaskart pradėjus kalbėti apie ekologines negeroves. Kodėl man turėtų rūpėti tirpstantys Arkties ledynai? Kodėl turiu galvoti apie atogrąžų miškus? Kodėl turiu taupyti vandenį, rūšiuoti šiukšles, o mano gyvenimo svajonė nusipirkti tanko dydžio visureigį – ekologiškai amorali?
Juk ledynai taip toli, už vandenį ir šiukšles ir taip moku mokesčius ir t.t. Neveikia ir gąsdinimai, kad gamtos ištekliai baigsis („mano amžiui užteks!“), o nuo cheminių priedų maiste gali susirgti („kas neserga, miršta sveikas“).
Nors ekologinės grėsmės atrodo pakankamai didelės, kad prarastume ramų miegą, mes vis tiek nieko nedarome, kad jos išnyktų. Sužinai, išsigąsti, bet praeina diena, kita, ir vėl gyveni kaip anksčiau. Kaip teigia psichologai, žmogus neigiamą informaciją apie klimato kaitą atmeta, nes jam užtenka nerimo ir dėl jo paties asmeninių rūpesčių.
Taip jau sukonstruota žmogaus sąmonė ir mūsų išgyvenimo mechanizmas – gavę gąsdinančios, nemalonios informacijos, mes ją paprasčiausiai neigiame, atstumiame, net jeigu ir patikime ja, todėl gąsdinimo taktikos visiškai neveiksmingos. Žmogaus protas sugeba racionalizuoti grėsmes.
Socialinis spaudimas – veiksmingiausia?
Gal veiksmingesnis būtų socialinis spaudimas? Mokslininkai tyrinėdami, kaip jis veikia skatinant rūšiuoti šiukšles, pastebėjo, kad socialinis spaudimas veiksmingiausias mažose 50–150 žmonių grupėse, tačiau daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena bendruomenėse, kurių dydis siekia milijonus narių. Be to, šiukšlių rūšiavimas – individualus, kitų nematomas dalykas.
Tyrimas nustatė, kad kur kas svarbiau sudaryti galimybes rūšiuoti šiukšles (tai turi būti patogu) ir ugdyti vertybes bei formuoti įpročius (psichologai sako, kad įpročiui susiformuoti užtenka 21 dieną atlikti tą patį veiksmą), – jei vaikai nuo mažens įpras gerbti aplinką, kurioje gyvena, matys šiukšles rūšiuojančius tėvus, tai juos paveiks labiau nei sausi faktai apie klimato kaitą.
Vaiko raidos psichologų nuomone, vaiko auklėjimas prasideda vos jam gimus. Pirmieji penkeri gyvenimo metai ypač svarbūs vaiko asmenybės formavimuisi, nes tuo metu padedami jo asmenybės pamatai.
Nuo jų priklauso, kokį pasaulį užaugęs vaikas norės matyti – kvepiantį pieva ar asfaltu. Atminkime, kad vaikai mokosi ne klausydami gražių žodžių, o stebėdami aplinkinių elgesį!
Kitoje dalyje aprašysime dar keletą veiksmingų būdų pagerinti aplinką bei aprašysime žaliąjį smegenų plovimą.
Inesa BANIONYTĖ
