Du dirbtiniai kojos nykščiai, vienas kurių buvo rastas ant senovės Egipto mumijos kojos, laikomi pirmosiomis funkcionaliomis protezinėmis kūno dalimis.
Iš trijų dalių susidedantis, iš medžio ir odos pagamintas artefaktas, laikomas Egipto muziejuje Kaire, ir Greville'io Chesterio dirbtinis nykštys, eksponuojamas Britų muziejuje, padėjo jų savininkams vaikščioti.
Manoma, kad šie nykščių protezai sukurti apie 600 metų prieš Kristų. Tad jie keletu šimtų metų senesni už iki šiol seniausiu protezu laikytą romėnų Capulos koją, rašo britų „Daily Mail“.
Abi kopijos, kurios net atrodo kaip nykščiai, buvo išbandytos ant dviejų savanorių, netekusių dešiniosios pėdos nykščių. Tyrimo vadovė Jacky Finch iš Mančesterio universiteto teigia, kad įrenginys turi atitikti keletą svarbių kriterijų, kad jį būtų galima vadinti protezu.
„Medžiaga turi atlaikyti kūno jėgas, kad naudojant jis netraškėtų ar skylinėtų. Taip pat svarbios proporcijos, o išvaizda turi būti pakankamai tikroviška, kad tai būtų priimtina ir protezo nešiotojui, ir aplinkiniams. Protezas turi būti švarus, tad jį turi būti lengva nusiimti ir užsidėti. Tačiau svarbiausia, kad jis turi padėti vaikščioti“, – žurnalui „Lancet“ teigė mokslininkė.
„Manoma, kad kojos nykščiui tenka apie 40 proc. viso kūno svorio, jis atsakingas už kūno postūmį į priekį judant, tačiau ir jo neturintys žmonės gali gana puikiai prisitaikyti. Norint tiksliai nustatyti, kaip prietaisas veikia, reikia taikyti eisenos analizavimo technologijas, apimančias integruotas kameras ir spaudimo įrenginius, įrengtus ant ėjimo tako“, – aiškino J. Finch.
Atliekant tyrimą savanorio buvo paprašyta užsidėti nykščio protezą ir apsiauti sandalus, panašius į tuos, kuriuos avėjo senovės egiptiečiai. Nors nesitikėta, kad kuris nors protezas funkcionuos taip pat gerai, kaip tikras nykštys, vienam iš savanorių užsidėjus abu dirbtinius nykščius labai puikiai sekėsi eiti.
Bandymu metu taip pat neužfiksuota spaudimo po pėda padidėjimo, nors abu savanoriai sakė, kad protezas iš Kairo buvo ypač patogus.
Iš Greville'io Chesterio nykščio, pagaminto iš kartonažo, medžiagos, pagamintos naudojant audinį, klijus ir gipsą, matyti, kad jis buvo dėvėtas, o Kairo nykštys pasižymi keletu ypatybių, pavyzdžiui, paprastu įtvaru, užapvalintu priekiniu kampu ir plokščia apatine puse.
„Greville'io Chester'io nykščio nudėvėjimas ir svarbios Kairo nykščio dizaino savybės leidžia spėti, kad šiuos abu protezus jų savininkai dėvėjo visą gyvenimą, o jie ne tik buvo uždėti mumifikuojant kūnus dėl religinių ar ritualinių priežasčių“, – teigia J. Flinch.
„Tačiau kol neišbandėme abiejų nykščių laboratorijoje, negalėjome tiksliai pasakyti, ar jie galėjo pagelbėti jų savininkams vaikščioti. Mano gauti rezultatai leidžia tvirtai teigti, kad šie modeliai galėjo funkcionuoti kaip prarasto nykščio pakaitalai, tad gali būti vadinami protezais. Jei taip ir yra, galima teigti, kad šios medicinos šakos užuomazgos buvo senovės Egipte“, – kalbėjo mokslininkė.
