Kas sieja šiuos vardus, pavadinimus ar pseudonimus: HAL9000, Rachael, Skynet, T-800, Agent Smith, Andrew Martin, David, Sonny, ARIIA?
Juos sieja žodžiai „Dirbtinis Intelektas“ (DI). Šie personažai vienaip ar kitaip susiję su DI, o kokias galias jiems suteikė kino kūrėjai galite sužinoti, pažiūrėję fantastinius filmus „2001-ųjų metų kosminė odisėja“, „Likvidatorius“, „Terminatorius“, „Matrica“, „Dviejų šimtų metų žmogus“, „Dirbtinis intelektas“, „Aš, robotas“, „Erelio akis“ ir kt.
Žvilgtelėjus į kino kūrėjų fantazijas, galima pastebėti, kad vienose vizijose nuogąstaujama, kas nutiks, jei dirbtinis protas taps nevaldomas ir sugalvos, jog žmonės yra jų priešai, keliantys grėsmę dirbtinio proto egzistencijai. Šiek tiek nuosaikesnėse vizijose gvildenamos žmogiškosios dilemos. Dirbtinis intelektas, save suvokęs kaip individualybę, galbūt norės savarankiškai priimti visus sprendimus, nebenorės būti nuo kažko priklausomas. Dar kitose vizijose svarstoma – jei dirbtinis intelektas bus ištobulintas ne tik žinių, bet ir jutiminėse srityse, kokias filosofines dilemas jis iškels? Ką jis sugebės jausti ir kaip į tai reaguos žmonių rasė? Kur riba tarp žmogaus ir mašinos ir ar žmonija pasiruošusi priimti į savo tarpą naują, dirbtinę rasę?
O kaip yra realybėje? Ar filmų kūrėjai labai nutolę nuo tikrovės? Tokio dirbtinio intelekto kaip subjekto, vaizduojamo daugelyje fantastinių filmų, kuris suvokia save kaip individualybę ir gali egzistuoti savarankiškai, dar nėra sukurta. Bet tai nereiškia, kad šioje mokslo srityje nieko nėra nuveikta. Jau seniai žymus mokslininkas Tiuringas (Turing) apibrėžė, ką mes galėsime laikyti dirbtiniu intelektu - tam jis turės įveikti Tiuringo testą. Lakoniškai apibūdinus - dirbtinis protas pats turi įrodyti savo intelektualumą.
DI, kaip mokslas, yra pakankamai jaunas - skaičiuoja dar tik 6-ąją dešimtį. DI - tai žmogaus mąstymo imitavimas kompiuteryje, o šiuolaikinių kompiuterių protėviai - elektroninės skaičiavimo mašinos (ESM) ėmė plisti pasaulyje tik po antrojo pasaulinio karo. Būtent kompiuteriai yra ir terpė, ir įrankis kurti DI.
Žmogus, stebėdamas aplinką ir gamtą, stengėsi ją kopijuoti, imituoti. Ilgesingai stebėdamas skrendančius paukščius, sugalvojo pasigaminti dirbtinius sparnus ir pakilti į orą. Kitas pamėgino sukurti mechaninį pianistą, o gerokai patobulėjus technikai, elektronikai - ėmė kurti elektroninius šuniukus, kurių elgesys primintų tikro šunelio elgesį. Netgi programuotojai nukreipė savo žvilgsnius į gamtą - po skruzdžių komandinio elgesio stebėjimų buvo sukurti Skruzdžių kolonijų optimizavimo algoritmai (ACO), leidžiantys sėkmingai spręsti daugelį sudėtingų šiuolaikinių optimizavimo uždavinių. Dirbtiniai neuronų tinklai taip pat kuriami nusižiūrėjus nuo žmogaus smegenų sandaros, o genetiniai algoritmai labai efektyviai sprendžia daug kombinatorinių optimizavimo uždavinių ir kompiuteryje sėkmingai „sukasi“ daugybė kryžminimo, mutacijų, atrankos operacijų. Paskaitos metu papasakosime apie įvairių DI metodų naudojimą gan netikėtose srityse – ir buityje, ir pramonėsje. Daugelyje mūsų kasdien naudojamų įtaisų ar technologijų įdiegta daug ir įvairių metodų, principų, algoritmų iš DI srities. Mums tai atrodo įprasta, o kažkada tai buvo technologinis stebuklas - nejaugi tai atlikti gali kompiuteris? Šiandien mūsų nebestebina teksto atpažinimo programos, kompiuterio ar išmaniojo telefono valdymas balsu, veidų atpažinimo sistemos paprastuose kompaktiniuose fotoaparatuose. Šiandien tokie technologijų gigantai, kaip kompanija „Google“, irgi sparčiai diegia įvairias technologijas iš DI srities. Prieš keletą metų įdiegtos automatinės vaizdo titravimo sistemos, pasitelkiant automatinius kalbų vertimus. Sėkmingai diegiamos ir tobulinamos paveikslėlių turinio analizės priemonės. Vis garsiau kalbama apie tai, kad internetas turėtų tapti milžinišku semantiniu tinklu, kuriame kažko ieškodami, mes gautume ne daugybę nuorodų, o atsakymus į klausimus. Iš šiuolaikinių sistemų mes vis labiau tikimės "mąstymo".
Reiktų prisiminti ir skeptikus, kurie teigia, jog Di niekada nebus sukurtas. Jog šiuolaikiniai kompiuteriai „mąsto“ tik taip, kaip žmogutis kinų kambaryje, nešiojantis korteles su jam nesuprantamais hieroglifais. Apie šią, taip vadinamą kinų kambario dilemą taip pat papasakosime.
Papasakosime apie dirbtinio intelekto metodų diegimą kompiuteriniuose žaidimuose - nuo lentos žaidimų strategijų iki personažo elgesio modeliavimo pasitelkiant daugiaagentes sistemas. Taip pat susipažinsime su DI technologijų taikymais, kuriant filmus ir jų vaizdo efektus – o tai tikrai ne tas pats, kas filmai apie dirbtinį intelektą! Sužinosite, kaip DI technologijos padeda kurti animacinius personažus, kaip kompiuterinės programos padeda „prižiūrėti“ personažų kūną filme, kuo ypatingos buvo įspūdingų mūšių scenos žymiojoje trilogijoje „Žiedų valdovas“, kokios DI sistemos buvo panaudotos kuriant specialiuosius efektus. Kino filme „Įsikūnijimas“ irgi naudotasi DI technologijomis.
DI technologijos taip sparčiai veržiasi į daugelį mūsų gyvenimo sričių, jog kartais priverčia susimąstyti - ar košmariškas „Terminatoriaus“ ar „Matricos“ scenarijus nėra realus? Daug naujausių technologijų, kaip liudija istorija, pirmiausia būna įslaptintos, taikomos karo pramonėje, ir tik po daugelio metų imamos plačiai taikyti visuomenės gyvenime. Sąmokslo teorijų mėgėjai jau dabar galėtų kelti klausimą - kas gali paneigti, jog DI jau yra sukurtas? Apie 2008 metus vienas mokslininkas drąsiai pareiškė, jog žmonija DI sukurs apie 2027-2029 metus, t.y. praėjus maždaug 20 metų po šio mokslininko įžvalgos. Kaip tik maždaug toks terminas dažnai yra numatytas saugoti slaptą informaciją. Vadinasi, lauksime siurprizų.
