Kosmosas – tai tarsi galaktikų „hipertelkiniai“, rodo naujas kosminis žemėlapis. Žinoma, kad netrukus po gimimo Visata buvo vientisa.
Kosminės elektromagnetinės foninės spinduliuotės matavimai rodo tik labai nedidelius tankio skirtumus įvairiose vietose. Tuomet ėmė veikti trauka, ir šie skirtumai padidėjo iki dabartinių galaktikų ir galaktikų telkinių, kurie sudaro didesnius vėrinius ir mazgus, vadinamus supertelkiniais, o tarp jų iš esmės yra vakuumas, rašo NewScientist.com.
Tačiau kosmologiniai modeliai teigia, kad Visatos plėtimasis turėtų neutralizuoti gravitacijos sukeliamą telkimosi efektą. Tai reiškia, kad turėtų būti labai mažai struktūrų, kurių apimtis didesnė nei keli šimtai milijonų šviesmečių.
Tačiau visata, atrodo, šių teorijų nepaiso. Shaunas Thomasas iš Londono universitetinio koledžo ir jo kolegos aptiko galaktikų konglomeratus, besidriekiančius daugiau kaip 3 mlrd. šviesmečių. Šie hipertelkiniai nėra labai griežtai apibrėžti, o jų tankis įvairiose vietose skiriasi vos keletu procentų, tačiau net toks tankio kontrastas yra dvigubai didesnis nei numato teorija.
„Tai iššūkį kosmologiniams modeliams metantis rezultatas“, – teigė tyrime nedalyvavęs Francesco Sylosas Labini iš Romos universiteto Italijoje.
Šis susigrupavimas aptiktas dideliame galaktikų kataloge, vadinamame „Sloano skaitmenine dangaus apžvalga“ („Sloan Digital Sky Survey“), sudarytame naudojant Naujajame Meksike esantį teleskopą. Apžvalgoje pateikiamos ketvirčio dangaus galaktikų dviejų dimensijų pozicijos.
„Iki šios apžvalgos žmonės žiūrėjo į mažus plotus. Kai žiūri į didesnę dangaus dalį, pradedi matyti didesnes struktūras“, – kalbėjo Sh. Thomasas.
Dviejų dimensijų dangaus atvaizdas negali atskleisti tikro Visatoje esančių struktūros masto. Norėdami gauti pilną vaizdą, Sh. Thomasas su kolegomis taip pat naudojo galaktikų spalvas, užfiksuotas apžvalgoje.
Tolimesnės galaktikos atrodo raudonesnės nei esančios arčiau, nes jų šviesos bangos labiau ištįso, keliaudamos pro besiplečiančią Visatą. Atrikę daugybę ryškių, senų elipsinių galaktikų, kurių natūrali spalva gerai žinoma, komanda apskaičiavo apytikslį atstumą iki daugiau kaip 700 tūkst. objektų. To rezultatas – apytikris vieno kvadranto Visatos trijų dimensijų žemėlapis, rodantis miglotus kai kurių didžiulių struktūrų kontūrus.
Šiuose rezultatuose galima aptikti užuominą apie visiškai naują fizikinį reiškinį, galbūt susijusį su tamsiąja energija – paslaptingu dariniu, skatinančiu kosmoso plėtimąsi. Įprasta manyti, kad tamsioji energija visame kosmose yra vienoda. Jei iš tiesų ji gali susikaupti kai kuriose vietose, tuomet jos stūmos jėga atstumų arti esančią medžiagą, sukurdama šias milžiniškas struktūras.
Antraip gali tekti išplėsti traukos suvokimą už Einsteino bendrosios reliatyvumo teorijos ribų.
„Gali būti, kad prireiks dar bendresnės teorijos, paaiškinančios, kaip trauka veikia labai dideliais masteliais“, – teigia Sh. Thomas.
Gali atsirasti ir paprastesnis paaiškinimas. Spalvą naudojant atstumui nustatyti labai išauga klaidų tikimybė, teigia Davidas Spergelis iš Princetono universiteto. Dulkės ir žvaigždės mūsų pačių galaktikoje gali sukelti sąmyšį duomenų rinkinyje. Nors Londono universitetinio koledžo mokslininkai atliko keletą patikrinimų šiems klaidų šaltiniams nustatyti, Sh. Thomasas pripažįsta, kad rezultatas gali būti geriau matomų žvaigždžių, pamėgdžiojančių galaktikas ar jas slepiančių, sukeltas efektas.
„Svarbiausias dalykas bus tai patikrinti kita technika“, – sako D. Spergelis. Geriausias sprendimas būtų gauti detalius didelio skaičiaus galaktikų spektrus. Tuomet turėjai galėtų tiksliau nustatyti jų atstumą nuo Žemės, nes žinotų, kiek šviesa buvo ištęsta dėl kosmoso plėtimosi.
F. Sylosas Labini tokį žemėlapį sudarė naudodamas Sloano apžvalgos duomenų poaibį. Jis atskleidė, kad telkimasis vyksta netikėtai dideliais mastais, tačiau ne tokiais, kaip šie.
