Mokslininkai – ne paukščiai, bet migruoti iš Lietuvos linkę vis dažniau. Ar protų migracija (pastaruoju metu vadinama evakuacija) leidžia sparčiau atrasti tinkamas erdves ir galimybes auginti mokslo pažangą ne tik savo šalyje? Ką kalba praktika: ar mokslo žmogus priklauso savo valstybei, ar jis turi teisę į laisvą pasirinkimą ir galimybes?
Virš dešimties metų Jungtinėse Valstijose praleidęs mokslininkas Daumantas Matulis nepabūgo grįžti į stereotipais apipintą Lietuvos mokslo erdvę ir šiandien vadovauja vienai Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto laboratorijai. Tuo tarpu Jonas Cicėnas, biochemijos mokslų daktaras, darbo duoną valgo Šveicarijoje ir į Tėvynę grįžti nebemąsto.
Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime skirtingų pozicijų atstovus jaudino tos pačios problemos. Sutariama, kad bet koks mokslininko mobilumas yra sveikintinas dalykas, suteikiantis jam pranašumą kuriant mokslo inovacijas. „Pačios išvykos, pati migracija skatina atrasti naujas idėjas, pažinti naujus sprendimo būdus. Kitokios praktikos pamatymas verčia mąstyti, matyti kitaip. Kuo daugiau migracijos, mobilumo – tuo daugiau šviesesnių protų“, – įsitikinęs Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Vilius Morkūnas.
Tačiau žiūrint iš valstybės pusės, žinoma, esama ir pavojų. „Iš to, ką matome Lietuvoje ir kilo posakis mokslininkų evakuacija“, – sunerimęs Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato švietimo ir mokslo programų vadovas Arūnas Mark.
Mokslininkų bei tyrėjų asociacijos „Futura Scientia“ neoficialiais duomenimis, Lietuvą jau palikę apie 500 perspektyvių mokslininkų. Liūdnos tendencijos teisinamos nepalankia tobulėjimo terpe Lietuvoje, kurią kompensuoja atsivėrusios užsienio sienos.
Jonas Cicėnas nesutinka su populiaria pozicija, kad emigracija yra vien ekonominė. „Aš išvykau siekdamas išmokti, pamatyti. Dirbau tai, kam Lietuvoje dirbti tiesiog nebuvo sąlygų“, – pasakojo baltymų duomenų bazių kūrimo srities mokslininkas. Jis nuogąstavo, kad jo mėgiamos ir tiriamos krypties Lietuvoje dar nėra ir nežinia, ar greitu metu bus.
Tiems, kas sau leidžia išvykti ieškoti pelningesnio mokslo realizavimo vien dėl finansinių priežasčių, D. Matulis atrėžia: „Negali reikalauti, kad Lietuvos finansavimas būtų Amerikos lygio. Ir tai džiaugiamės, kad metinis finansavimas padidėjo nuo 5 iki 60 mln. Lt. Iki Suomijos milijardo dar toli“.
Pasak pranešėjų, emigrantai turėtų nepamiršti, kad yra tam tikras laikas, kada grįžti galima. Jo nepanaudojus, dažnai kelias atgal būna duobėtas – sukuriamos šeimos, vaikai lanko kitakalbes mokyklas ir tai stabdo mintis apie bilietų Lietuvon pirkimą.
Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidento Viliaus Morkūno teigimu, svarbu akcentuoti ir imigraciją. Pasak jo, aukštosios mokyklos bijo išleisti savo geriausius studentus, kad šie nesusigundytų nebegrįžti. „Svarbu skatinti mokslininkus išvykti, semtis žinių, tačiau lygiai taip pat svarbu mokslininkus prisitraukti čia – mokslininkų, aukštųjų mokyklų bendradarbiavimas, apjungiant savo potencialą, naudingas visoms pusėms“, – apie „protų kovą“ svarstė LSAS prezidentas, primindamas, kad šiuo metu kitų šalių mokslininkų imigracija – atvykimo statistika siekia tik apie 1 proc.
Pašnekovai siūlo nepainioti buvimo užsienyje ir nebuvimo Lietuvoje. „Man užtenka Lietuvos pilietybės, apie Šveicarijos pilietybę net nemąstau“, – apie patriotizmo formas kalbėjo Jonas Cicėnas. Pasak mokslininko, jis „duoklę“ dar atiduoda ir rašydamas mokslo populiarinimo straipsnius.
Be Europos Sąjungos rėmimo programų, garantuojančių inovacijas bei finansinį garantą, esama ir kitų būdų jaunuosius mokslininkus pritraukti likti Lietuvoje. Linas, jau devynerius metus gyvenantis ir studijuojantis užsienyje, juokavo, kad jauną žmogų galima sudominti tik tada, jei jo šeimoje yra mokslininkų. „Žinoma, didžiausias turtas universitete turi būti profesūra, įkvepianti ambicijų, tikėjimo savimi ir tuo, ko mokomasi“, – pridūrė jis.
Straipsnis iš Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo diskusijos apie didėjančius mokslininkų migracijos/evakuacijos mastus.
