Šių metų birželio 5 dieną danguje bus galima stebėti reiškinį, kurio žmogaus akys neregės iki pat XXII amžiaus, o tiksliau – iki 2117 metų.
Tą dieną Venera praskries priešais Saulę.
Šią žiemą ir pavasarį Venera pamažu danguje kops vis aukščiau ir taps vis ryškesnė, o galiausiai taps „vakariniu žibintu“ skubantiems namo po darbo ar pamokų.
2012 metų gegužės pabaigoje Venera greitai artės prie Saulės ir galiausiai pradings, kai vėl pereis į rytinį dangų. Ta tranzito diena bus birželio 5-ąją. Paprastai Veneros perėjimas būtų nematomas, pasislėpęs ryškioje Saulės šviesoje. Tačiau ne šį kartą.
Birželio 5–6 dienomis Žemėje turėsime retą progą stebėti, kaip Venera keliauja priešais Saulę. Ji bus matoma kaip mažas juodas taškas, lėtai judantis per Saulės diską.
Tai vienas rečiausių astronominių įvykių. Iš tiesų nuo 4 tūkst. metų prieš Kristų iki 2 tūkst. metų po Kristaus buvo vos 81 Veneros tranzitas. Žmonės stebėjo vos šešis jų – 1639, 1761, 1769, 1882 ir 2004 metais.
Netrukus po 1882 metų tranzito, prancūzų astronomas Camille'is Flammarionas sudarė Veneros tranzitų sarašą 1631–2984 metams.
„Mes matome, kad astronomai nesileidžia būti užklupti netikėtai. Vis dėlto astronomija yra vienintelis mokslas, kuris mėgaujasi privilegija skaityti ateitį taip pat, kaip ir praeitį, ir tuo ji yra naudinga. „Artėjančio“ 2004 metų birželio 8 dienos tranzito detalės jau apskaičiuotos labai tiksliai, taip pat ir 2012 metų birželio 5 dienos. Galime sakyti, kad jau ruošiamasi įvairioms ekspedicijoms, tik negalime pasakyti jose dalyvausiančių astronomų pavardžių“, – rašė C. Flammarionas.
Veneros tranzito aplinkybės per 243 metus kartojasi labai tiksliai. Laiko intervalai tarp atskirų tranzitų yra tokie: 8 + 121,5 + 8 + 105,5 = 243. Tai reiškia, kad pora tranzitų vyksta vos kas 8 metus, tačiau tuomet kito tranzito tenka laukti daugiau nei 100 metų.
Veneros tranzitai vyko 1874 metų gruodžio 8 dieną ir 1882 metų gruodžio 6 dieną. Artėjantis Veneros tranzitas šių metų birželio 5-ąją yra pirmasis nuo 2004 metų. Tiems, kurie jį praleis, ilgai teks laukti kito – iki 2117 metų gruodžio 11 dienos, kai Venera vėl praskries priešais Saulę.
Birželio 5 dieną tranzitas truks beveik 6 val. 45 min. ir bus matomas iš trijų ketvirtadalių Žemės.
Tranzito pradžią matys šiaurės vakarinė Pietų Amerikos dalis ir visa Šiaurės Amerika, Havajai, centrinė ir vakarų Azija, Naujoji Zelandija ir du trečdaliai rytinės Australijos.
Reiškinio pabaiga bus matoma šiaurės ir šiaurės vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Azijoje, rytinėje Afrikos dalyje ir didžiojoje Europos dalyje.
Didžiajai daliai Europos birželio 6 dienos rytą patekėjus Saulei, jos diske jau bus matoma Venera, o tranzitas jau bus besibaigiantis.
Deja, gyvenantieji vakarinėje Afrikos dalyje, pietinėje ir vakarinėje Ispanijos dalyje, visoje Portugalijoje ir centrinėje bei rytinėje Pietų Amerikos dalyse šio spektaklio nematys, mat tuo metu Saulė bus už horizonto.
Kitaip nei Merkurijaus tranzitas, Veneros bus matomas plika akimi be jokių papildomų prietaisų.
Kai Venera keliauja pro Saulės diską, planeta matoma kaip aiškus, nors ir mažas apvalus juodas taškelis, kurio skersmuo – 1/32 Saulės skersmens. Tačiau tai yra pakankamas dydis, kad būtų įžiūrimas plika akimi.
Tačiau stebint šį reiškinį, kaip ir stebint Saulės užtemimą, reikia nepamiršti apsaugos priemonių, nes žiūrint tiesiai į Saulę galima rimtai susižaloti.
