Bjaurėjimasis yra tarsi žmogaus emocijų Pelenė. Jei baimė, liūdesys ir pyktis visuomet susilaukdavo išskirtinio psichologų susidomėjimo, tai vargšas bjaurėjimasis visą laiką tūnodavo kažkur kampe.
Bet daugiau taip nebėra. Galiausiai ir bjaurėjimasis tapo reikšmingu mokslininkų tyrimų objektu. Ir, kaip rodo paskutinės mokslinės studijos, ši žmogaus emocija atlieka itin svarbų vaidmenį – apsaugo žmones nuo ligų ir parazitų bei turi poveikį iš esmės visiems žmogaus gyvenimo aspektams. Pradedant intymiu gyvenimu ir baigiant politika.
Keliuose neseniai pasirodžiusiuose akademiniuose tyrimuose mokslininkai analizavo šios emocijos evoliuciją ir bjaurėjimosi reikšmę žmogaus nuostatoms maisto, seksualumo ir aplinkinių žmonių atžvilgiu, rašo „Nytimes.com“. Pensilvanijos universiteto profesorius psichologas Paulas Rozinas gali būti laikomas šiuolaikinių bjaurėjimosi tyrimų pradininku, šios emocijos mokslines studijas pradėjęs devintajame dešimtmetyje. „Tuomet bjaurėjimasis buvo laikomas nereikšminga žmogaus emocija. Bet dabar šios emocijos moksliniai tyrimai tapo tikra mada“, – aiškina Rozinas.
Jam pritaria ir britų mokslininkė Valerie Curtis, pareiškusi, kad bjaurėjimasis yra neįtikėtinai svarbi žmogaus emocija. „Šią emociją labai dažnai galima sutikti mūsų kasdieniame gyvenime. Ji sąlygoja mūsų higienos įpročius. Ji lemia tai, su kuo mes norėtume bučiuotis, su kuo norėtume draugauti, prie ko norėtume atsisėsti. Iš esmės bjaurėjimasis sąlygoja ir tai, kokių žmonių vengiame“, – pasakoja Curtis. Anot jos, bjaurėjimosi emocija reiškiama jau ankstyvoje žmogaus raidos stadijoje. „Maži vaikai kartais šaiposi vieni iš kitų, jog šie turi utėlių. Ir tai veikia, žmonės jaučia gėdą, kuomet bjaurėjimasis yra nukreiptas būtent į juos“, – aiškina Curtis.
Kai kurie moksliniai tyrimai skelbia, kad politiškai konservatyvūs žmonės yra linkę dažniau bjaurėtis nei, pavyzdžiui, liberalių pažiūrų asmenys. Savaime suprantama, jog tai, kas žmonėms sukelia pasibjaurėjimą, dažniausiai tokių žmonių yra tiesiogiai susiejama su nemoraliu elgesiu. Kaip pasakoja „Nytimes.com“, kiti moksliniai bjaurėjimosi tyrimai gali turėti netgi praktinės naudos. Pavyzdžiui, aiškinantis tam tikrus žmogaus elgesio sutrikimus. Kai kurie tokio elgesio aspektai – tarkime, besaikis rankų plovimasis – galėtų reikšti, jog bjaurėjimosi emocija tokį asmenį yra tiesiog užvaldžiusi.
Kita vertus, kai kurie bjaurėjimosi tyrinėtojai kaip tik ir stengiasi išnaudoti tokį žmogaus elgesio pobūdį – pavyzdžiui, yra siekiama sąmoningai sukelti kuo didesnį bjaurėjimąsi nešvara ir mikrobais. Be abejo, taip daroma tam, jog tai paskatintų žmones kruopščiau rūpintis savo asmenine higiena. Curtis stengiasi prisidėti prie tokios iniciatyvos, vykdydama projektus Afrikoje, Indijoje ir Anglijoje. Kaip teigia pati Curtis, tai būtų galima pavadinti „šlykštėjimosi galia keisti įpročius“. Kai kurios tokios iniciatyvos veikia visai efektyviai. Teigiama, kad Anglijos viešuosiuose tualetuose iškabinti užrašai „Neišsinešk su savimi tualeto“ iš tikrųjų pasiteisina – pasinaudoję tualetu žmonės pradėjo dažniau plautis rankas.
Dažniausiai bjaurėjimosi fiziologinė išraiška yra siejama su susiraukusiu veidu arba vadinamuoju „citrinos veidu“. Beje, būtent su tuo bjaurėjimosi emociją buvo susiejęs ir Charlesas Darwinas, savo veikale „Emocijų išraiškos žmonėse ir gyvūnuose“ bjaurėjimosi išraišką aprašęs kaip šlykštaus skonio produkto valgymo sukeltą veido mimiką.
Tiesą sakant, tokiame aprašyme yra labai daug tiesos – dabar iš esmės sutariama, jog žmogaus bjaurėjimasis pirmiausia ir išsivystė kaip neigiama reakcija į netinkamų, nevalgomų daiktų dėjimą burnon. Rozinas aiškina, kad kiek vėliau bjaurėjimosi reiškinio evoliucionavimą nulėmė kultūrinis žmogaus vystymasis. Tad taip atsirado ir kitos bjaurėjimosi formos. Viena iš jų tapo žmonių bjaurėjimasis tuo, kas primena gyvulišką žmogaus prigimtį. Seksas, mirtis, išmatos ar blogas maistas iš tiesų gali būti siejami su gyvuliškumu.
Bjaurėjimosi emocijos evoliucionavimo tyrimuose pastaruoju metu iškyla ir naujų šio fenomeno raidos vertinimo požiūrių. Neseniai Bielefelde (Vokietija) vykusios mokslinės konferencijos metu daktarė Curtis teigė, jog bjaurėjimosi emocija išsivystė kaip savisaugos ir atmetimo reakcija į ligas sukeliančius mikrobus bei parazitus. Ir bjaurėjimosi elgesys apima ne vien reakciją į skonį ir kvapą, bet ir į lytėjimo bei regėjimo sukeltus pojūčius. „Visa tai aiškintina gana paprastai. Bjaurėjimosi prigimtis gyvūnuose turėtų būti siejama su jų reakcija į visus įmanomus būdus, kuriais gali plisti įvairios ligos. Yra daugybė ligų perdavimo būdų, tad egzistuoja ir daug bjaurėjimosi tipų“, – aiškina Curtis.
Visgi remiantis tokiu bjaurėjimosi emocijos raidos aiškinimu kol kas išlieka neaišku, kiek skirtingų bjaurėjimosi tipų iš tiesų egzistuoja. Rozinas kartu su savo kolegomis Clarku McCauley bei Jonathanu Haidtu teigia, kad galima išskirti devynis žmogaus bjaurėjimosi tipus. Curtis manymu galima įvardinti septynias skirtingas bjaurėjimosi kategorijas. O pasak Amsterdamo universiteto mokslininko Joshua Tyburo, reikėtų skirti tris skirtingas bjaurėjimosi sritis: bjaurėjimąsi, stengiantis išvengti ligų; bjaurėjimąsi, renkantis draugus ir partnerius; bjaurėjimąsi, atliekant moralinius vertinimus.
„Žmonės, kurie yra paveikūs vienos kategorijos bjaurėjimuisi, nebūtinai bus jautrūs kitam tipui“, – aiškina Tyburas. Tad šio mokslininko manymu, ankstesni tvirtinimai, kad politiškai konservatyvūs žmonės už liberalių pažiūrų asmenis yra linkę bjaurėtis dažniau ir smarkiau, yra ne visai teisingi. Tyburo atlikto tyrimo duomenimis konservatyvūs žmonės buvo labiau linkę bjaurėtis seksualinio turinio dalykais, bet jų bjaurėjimasis ligų vengimo ir moralinio vertinimo srityse buvo tokio paties lygmens kaip ir liberalių žmonių.
Kad ir kaip bebūtų, neabejotina tai, jog bjaurėjimosi emocija neišvengiamai sąlygoja žmonių elgseną. Curtis teigimu, tokį bjaurėjimosi efektą būtina išnaudoti visuomenei naudingiems tikslams. Vykdydama savo projektus Indijoje, Curtis ėmėsi įgyvendinti specialią asmeninės higienos skatinimo kampaniją, kurios tikslas buvo sukelti vietinių žmonių bjaurėjimąsi nešvara ir netinkama savęs priežiūra. Problema buvo iš tiesų rimta – nuo nešvaros sukeltų ligų mažuose Indijos kaimuose mirdavo itin daug kūdikių.
Curtis inicijuotoje socialinėje kampanijoje apie nešvarą ir jos sukeliamas ligas buvo kalbama itin atvirai, nevengiant smulkių, šleikštulį keliančių detalių. Anot Curtis, tai yra neišvengiama – norint padidinti žmonių sąmoningumą ir apsaugoti juos nuo jų sveikatai kylančių grėsmių, apie bjaurius dalykus yra būtina kalbėti be užuolankų. Tik tuomet galima tikėtis, jog bus sukeltas žmonių bjaurėjimasis dalykais, kurie kelia pavojų jų sveikatai. „Juk kas yra blogiau? Ar atvirai kalbėti apie šlykščius dalykus, ar leisti žūti vaikams?“, – retoriškai klausia Curtis.
