Tyrimai atskleidė, kad biržos verteivos labiau nutrūktgalviški ir destruktyvūs nei psichopatai, rašo spiegel.de.
Kodėl biržos brokeriai finansų rinkose vėjais paleidžia milijardus? Remiantis naujausiais Šveicarijos universiteto tyrimais, biržos verteivos elgiasi labiau neapgalvotai, rizikuoja ir kur kas labiau pasiduoda manipuliacijoms nei psichopatai.
Prieš pora savaičių finansų pasaulį sukrėtė skandalas: „UBS“ verteiva Kweku Adoboli buvo suimtas dėl tariamai iššvaistytų 2,3 milijardų dolerių dėl pasirinktos itin rizikingos ir neteisėtos investavimo schemos. 31-erių vyriškis, dirbantis Londone Švedijos bankui, tupi kalėjime. Dėl tokio skandalo – jau trečio per kelerius metus – atsistatydino net banko vadovas Oswaldas Gruebelis.
Ši situacija beveik identiškai atkartoja Prancūzijos banką sukrėtusį scenarijų. Vienas jaunas ir suktas prancūzų banko „Société Générale“ verteiva Jérôme Kervielis praeitais metais tokiu pat būdu pralošė milijardus. Kodėl tokie įvykiai nuolatos kartojasi finansiniame pasaulyje?
Remiantis naujausiu tyrimu, vienas iš esminių tai lemiančių veiksnių yra būdingas verteivoms itin neapdairus elgesys. Jie elgiasi kur kas labiau nepagalvotai nei, tarime, psichopatai. Šveicarijos tyrimų universiteto mokslininkai išmatavo 28 profesionalių verteivų bendradarbiavimo ir savimanos gebėjimus. Tam buvo pasitelktos įvairios kompiuterinės simuliacijos ir testai. Rezultatai, palyginus su psichopatų elgesiu, pranoko mokslininkų lūkesčius.
„Atrodytų, niekas nevadina verteivų pamišėliais, bepročiais, – sakė tyrimo bendraautorius Thomas Nollas, – bet jie elgiasi egoistiškiau ir yra labiau linkę rizikuoti nei psichopatų grupė, atlikusi tuos pačius testus“.
T. Noll ypatingai nustebino tai , kad bankininkai nebuvo labiau suinteresuoti didesniu laimėjimu, nauda nei su jais lyginama psichopatų grupė. Juos kur kas labiau domino pats varžymosi jausmas ir varžovo sugniuždymo galimybė. Užuot blaiviai ir ramiai įvertinę galimą didžiausią naudą ir jos siekę, verteivos susidomėję ne didžiausia galima nauda, o konkurentų sutrypimu. Svarbiausia, kad jų laimėjimas tiesiog būtų didesnis už jų varžovus. Tiksliau, kad pastarųjų būtų menkesnis už jų. Tad daugiausia laiko biržų verteivos praleidžia stengdamiesi ne kuo daugiau gauti naudos, o kuo labiau pakenkti varžovams.
T. Noll, apibūdindamas tokį verteivų elgesį, pasitelkia kaimynų ir automobilių metaforą. Kaimynas pasiima beisbolo lazdą ir aptalžo tokios pat markės savo nekenčiamo kaimyno automobilį vien tam, kad jo atrodytų geresnis.
Tyrėjai tokio polinkio į destrukciją paaiškinti negalėjo.
