Atrastos keturios naujos grybų rūšys, kurios auga Brazilijos atogrąžų miškų skruzdėlių galvose. Ir kurios sugeba kontroliuoti skruzdės smegenis.
Grybas (1 nuotrauka, David Hughes) užkrečia skruzdėlę, užvaldo jos smegenis, priverčia vabzdį atsidurti ten, kur palankiausios sąlygos grybui augti ir vystytis. Tuomet vabzdys nužudomas, grybas galutinai išauga ir paskleidžia savo sporas.
„Aptikome keturias naujas tokių grybų rūšis ir visos jos yra Brazilijos atogrąžų miškuose, kurie labai smarkiai kenčia nuo klimato kaitos ir miškų kirtimo“, – sako Penn State universiteto entomologas Deividas Hiudžas (David Hughes). Atlikus detalius stebėjimus aptikti kiekvienos iš keturių grybų rūšių skirtumai tarp jų išaugų iš aukų kūnų. Hiudžas sako, kad labai norėtųsi sakyti, jog kiekviena atskira grybų rūšis labiausiai prisitaikiusi parazituoti vieną konkrečią skruzdėlių rūšį, kas savo ruožtu galėtų reikšti, kad pasaulio atogrąžų miškuose egzistuoja daugybė neatrastų grybų rūšių.
Pradžioje sveikos skruzdėlės bėgioja Brazilijos miškuose nenumatydamos jų tykančio pavojaus (2 nuotrauka, David Hughes). Kiekviena grybų rūšis turi savo atskirą būda joms apkrėsti, pvz., viena rūšis sukuria „infekcinę kojelę“, kuri išauga iš ankstesnės aukos kūno. Praeinanti kita skruzdė paliečia šią kojelę ir taip užsikrečia. Kiti grybai ant aukų kūnų sukuria sprogias pūsleles, pilnas subrendusių sporų. Kitai skruzdei priartėjus, pūslė sprogsta ir sporos prisikabina prie naujos aukos.
Įsitvirtinęs skruzdėlės smegenyse, grybas priverčia savo auką prisikabinti prie augalų lapų, kotų ar kitų stabilesnių ir saugesnių vietų (3 nuotrauka, David Hughes) tam, kad grybas galėtų ramiai augti. Pvz., kai vienas iš grybų jau nori nužudyti skruzdėlę, jis priverčia labai smarkiai žandikauliais įsikąsti į bet kokį paviršių, ant kurio skruzdėlė tuo metu stovi. Skruzdėlė savo žandikauliais į pagrindą įsikimba taip stipriai, kad net negyvas vabzdys gali laisvai kyboti ir jokio pavojaus nukristi nėra.
Kai tik skruzdėlė miršta, grybas labai greitas pasklinda aukos kūne, tačiau dar mažai kas matosi iš išorės. 4 nuotraukoje (nuotrauka David Hughes) skruzdėlės pakaušyje matomas mažas baltas besikalančio grybo Ophiocordyceps camponoti-rufipedis kotelio viršus, taip pat vabzdžio sąnariuose matomi besikalantys balti ploni pūkeliai.
Vėlesnėse vystymosi infekcijos stadijose grybas greitai sunaudoja visas maistingas medžiagas aukos kūne ir pradeda kolonizuoti išorę, kaip matome 5 nuotraukoje (nuotrauka David Hughes). Taip pat iš skruzdės galvos augantis grybo kotas tampa labiau pastebimu.
Suaugęs grybas, parodytas 6 nuotraukoje (nuotrauka David Hughes), skiriasi kiekvienai grybų rūšiai. Grybas Ophiocordyceps camponoti-rufipedis išaugina tik vieną išaugą (6 nuotrauka), o Ophiocordyceps camponoti-balzani sukuria du kotelius (1 nuotrauka)
Tačiau ne visada grybai laimingai išauga. 7 nuotraukoje (nuotrauka David Hughes) matome dvi skruzdes, kurių viršutinė kąsdama apatinei greičiausiai sunaikino pradedantį augti apatinės skruzdės grybo kotelį, taip sustabdydama tolimesnį grybo vystymąsi.
Ne vien tik skruzdėlės tampa tokių grybų aukomis, kiti vabzdžiai irgi. 8 nuotraukoje (nuotrauka David Hughes) nufotografuota niekada anksčiau neužregistruotu Cordyceps genties grybu užsikrėtusi vapsva. Šios genties grybai prisitaikę parazituoti tik vienos rūšies organizmuose, o tai reiškia, kad išnykus nešiotojams, išnyks ir grybai.
Daugelį vabzdžių vėlyvose infekcijos stadijose labai sunku atpažinti. Svirpliai taip pat gali tapti grybų aukomis, tačiau labai mažai žinoma, kokia tai grybų rūšis. Entomologo Deivido Hiudžo tikslas – ištirti šią ir daugelį kitų grybų–parazitų rūšių.
