Geriausia ryšio priemonė su kitomis galaktikomis ir nežemiško proto atstovais yra mūsų žvaigždė, tvirtina prancūzų mokslininkai.
Jei pavyktų pasinaudoti mūsų Saulės gravitacijos jėga kuriant milžinišką teleskopą, žmonija galėtų siųsti ir priiminėti nepaprastai sustiprintus signalus, kurie leistų užmegzti ryšį su tolimomis nežemiškomis civilizacijos, teigia prancūzų mokslininkai.
Remiantis Einšteino Bendrąja reliatyvumo teorija, milžiniška Saulės masė taip iškreipia ją supantį erdvėlaikį, kad jis tarsi milžiniškas lęšis sukoncentruoja per jį sklindančius šviesos spindulius. Tiksliai apskaičiavus židinio nuotolį, tam tikru atstumu nuo mūsų žvaigždės būtų galima įrengti detektorių šviesai surinkti, kuris nepaprastai padidintų gaunamą kosmoso vaizdą, skelbia „Space.com“. Tačiau didžiausia tokio sumanymo kliūtis – tai, kad artimiausias tinkamas židinio nuotolio taškas yra maždaug 550 kartų toliau, nei atstumas nuo Žemės iki Saulės.
Nepaisant to, pasinaudojusi tokio „natūralaus teleskopo“ galimybėmis, Žemė galėtų palaikyti ryšį su tarpžvaigždiniais kosminiais zondais ar net susisiekti su nežemiškų civilizacijų atstovais, teigia mokslininkai. Toks įrankis taip pat leistų stebėti nepaprastai toli esančius kosminius objektus. Tokia Saulės masės deformuoto erdvėlaikio savybė galėtų būti pritaikyta ir regimai šviesai, ir didesnio ilgio bangų elektromagnetinei spinduliuotei, sakoma pranešime.
Ir tai dar ne viskas: prie kitų žvaigždžių nusiuntus retransliacinius kosminius zondus būtų galima sukurti dar galingesnį kosminio ryšio tinklą, sudarytą iš atskirų radijo ryšio tiltų. Tokiam kosminiam ryšiui pavyktų išvengti signalų silpninimo ir iškraipymo sklindant dideliais atstumais tarp žvaigždžių.
„Jei naudotume Saulę kaip gravitacinį lęšį, galėtume palaikyti ryšį su mūsų pačių kosminiais aparatais net tarpžvaigždinėje erdvėje. Tai pagrindinis dalykas, kurio reikės tyrinėjant kaimynines mūsų galaktikos sritis per artimiausius kelis šimtus metų“, – teigia Paryžiuje veikiančios Tarptautinės astronautikos akademijos technikos direktorius Claudio Maccone.
Jis taip pat yra naujo tyrimo dėl Saulės gravitacinio lęšio naudojimo technikos autorius, sakoma pranešime. Šio tyrimo rezultatus paskelbė žurnalas „Acta Astronautica“.
C. Maccone manymu, nežemiškos civilizacijos galbūt jau yra atradę tokią „tolimųjų skambučių“ kosmosu galimybę. Jei taip yra iš tikrųjų, mes galėtume priiminėti jų pranešimus.
Norint įrengti tokį nežemiškų civilizacijų gravitacinio radijo ryšio tiltą, reikėtų už maždaug 550 astronominių vienetų nuo Saulės esančiame optimaliame židinio nuotolio taške paleisti radijo signalų retransliacijos palydovą.
Kitame ryšio tilto gale, tarkime, Kentauro alfoje, Saulei artimiausioje žvaigždžių sistemoje, esančioje už 4,39 šviesmečių, reikėtų pastatyti antrąją retransliacijos stotį. Ji sustiprintų siunčiamus ir iš Žemės gaunamus signalus. Toks kosminis zondas turėtų būti už 749 astronominių vienetų nuo Kentauro alfos.
Jei tokie retransliatoriai būtų įrengti, klaidingų signalų tarp šių dviejų erdvės taškų dažnumas nukristų iki 1 iš 2 milijonų. Tokį tikslumą užtikrina dabartinis NASA tolimojo kosminio ryšio tinklas (Deep Space network), kuriuo palaikomas ryšys su Saulės sistemoje skriejančiais kosminiais aparatais.
Be to, pasak mokslininkų, tokiam tarpžvaigždiniam ryšiui palaikyti tereikėtų stulbinamai mažai energijos – vos vienos dešimtosios milivato.
Jei techniškai išsivysčiusios nežemiškos civilizacijos jau naudoja gravitacinio lęšio techniką kosminiams ryšiams, nežemiškų civilizacijų paiešką vykdančios SETI programos mokslininkai galėtų pabandyti „pasiklausyti“ tokių „svetimų pokalbių“. Tai įmanoma tais atvejais, kai Žemė yra tiesioginio matomumo zonoje tarp dviejų tokio kosminio radijo ryšio tilto taškų.
Tačiau, mokslininko teigimu, jei ateiviai yra pastebėję, jog Saulės sistemoje yra vidinių planetų, jie gali ir patys mums „paskambinti“.
