„Lietuvos mokslas serga ir nė viena Vyriausybė per 18 metų nesugebėjo įvykdyti nors kiek žymesnių reformų. Reikia turėti valios drąsiems, būtiniems sprendimams, o jie neatsiranda be tiesos sakymo“, - įsitikinęs fizikas Darius Čeburnis.
Keturiasdešimtmetis gamtos mokslų daktaras laikosi principo, kad geriau būti blogiausiam tarp geriausių negu geriausiam tarp blogiausių, todėl džiaugiasi išvykęs į Airiją ir iš esmės pakeitęs tyrimų sritį - nuo sunkiųjų metalų paplitimo aplinkoje iki atmosferos aerozolių bei jų įtakos klimatui.
Vilnietis fizikas jau septyneri metai dirba Airijos nacionaliniame universitete pagal nuolat atnaujinamą sutartį. Pasak mokslininko, produktyvumas ir efektyvumas yra glaudžiai susiję su ateities neapibrėžtumu. Kita vertus, neapibrėžtumas suteikia galimybę pačiam spręsti, kur ir ką dirbti.
Šaldo, todėl svarbūs
Aerozoliai - kietos ir skystos dalelės atmosferoje: įvairios dulkės, dūmai, degimo produktai, vandens lašeliai, ledo kristaliukai, žiedadulkės. Net gryname ore jų būna šimtai tūkstančių, o nešvariame - dešimtys milijonų dalelių litre. Kaip patikslino dr. D.Čeburnis, atmosferos aerozolius žmonės dažnai painioja su skysčio lašeliais, išpurškiamais iš metalinių flakonų, tačiau šie aerozoliai neturi nieko bendra su tais, kurie susidaro gamtoje.
„Aerozoliai atmosferoje sulaiko dalį Saulės šviesos, todėl, priešingai nei šiltnamio dujos, šaldo Žemės paviršių, - pasakojo fizikas. - Be aerozolių niekuomet nesusidarytų debesys, todėl lietus iš esmės yra aerozolių produktas, nors be jų dar reikia ir užtektinai vandens garų. Debesys taip pat atspindi daug Saulės šviesos, todėl papildomai šaldo Žemės paviršių.
Aerozoliai dėl savo masės ore išbūna neilgai, maždaug savaitę, be to, su lietumi išplaunami, todėl juos daug sunkiau nei šiltnamio dujas ištirti globaliniu mastu.“
Aerozolių gebėjimas šaldyti Žemės paviršių nėra, pasak mokslininko, begalinis. Nuolat didėjant šiltnamio dujų koncentracijai, jie nebegalės atlikti kompensuojamojo vaidmens. Be to, aerozoliai, patekę į orą, pavyzdžiui, iš gamyklų kaminų bei automobilių, kenkia sveikatai, todėl jų išmetimą stengiamasi riboti.
Kita vertus, natūralių aerozolių yra visur. Nors jų koncentracija ore gerokai mažesnė nei užterštuose miestuose, Žemės paviršius sudaro 30 proc. planetos ir iš jų tik kelis procentus užima miestai, todėl natūralių aerozolių tyrimai yra be galo svarbūs nagrinėjant klimato kaitos problemas. Pavyzdžiui, lietaus tikimybė priklauso nuo ore esančių aerozolių, tačiau į šį faktą prognozuojant orus kol kas neatsižvelgiama. Pasiekta pažanga aerozolių tyrimų srityje per ateinančius penkerius metus turėtų pagerinti ir orų prognozes. D.Čeburnis šiuo metu kaip tik ir dirba panašiame projekte - ieškoma būdų prognozuoti globalinį aerozolių pasiskirstymą, apimant visus atmosferoje vykstančius procesus, įskaitant ir šiltnamio dujas bei dėl žmogaus veiklos išmetamus teršalus. Į didžiulį Europos Sąjungos (ES) projektą įsitraukė daug šalių. Jo vertė - keliolika milijonų eurų.
Atlygis už pasiaukojimą
2004 metais D.Čeburnio darbas buvo publikuotas prestižiniame mokslo žurnale „Nature“. Pasak fiziko, straipsniai tokiuose žurnaluose kaip „Nature“ ar „Science“ - tarsi netikėtas prizas už pasiaukojamą darbą, nes tik baigiant kokį nors projektą paaiškėja, kad pavyko atrasti ką nors ypatinga. D.Čeburniui su kolegomis pavyko įrodyti, kad planktono žydėjimas vandenynuose ir organinės medžiagos aerozoliuose yra glaudžiai susiję, o vasarą organinės medžiagos vyrauja jūriniuose aerozoliuose arba aerozoliuose virš vandenynų, kurie užima 70 proc. planetos paviršiaus. Anksčiau tai nebuvo žinoma.
„Kai straipsnis buvo rašomas, idėja buvo itin novatoriška, - prisiminė mokslininkas. - Vėliau ją dar du kartus per ketverius metus nepriklausomai įrodėme papildomais eksperimentais. Tarp jų - ir mokslinių tyrimų laive „Celtic Explorer“, 2006 metų vasarą plaukiodami Šiaurės Atlanto vandenyne. Juk patikimai ištirti atvirame vandenyne vykstančius procesus galima tik ten esant.“
Žinoma, tokie eksperimentai yra labai brangūs. Vienai dienai išsinuomoti laivą kainuoja 15 tūkst. eurų. ES finansuojamas projektas truko mėnesį.
„Šiuo metu kartu su Fizikos instituto Vilniuje mokslininkais bei kolegomis iš Šveicarijos mėginame nustatyti, ką naujo mums gali pasakyti anglies izotopų analizė. Šių tyrimų ištakos - vis dar tame pačiame „Nature“ straipsnyje“, - sakė D.Čeburnis.
Ekspertų nereikia
Vilnietis fizikas maždaug du kartus per metus grįžta į Lietuvą ir visada apsilanko buvusioje darbovietėje Fizikos institute, todėl gerai žino, kokia yra mūsų šalies mokslo būklė, problemos bei iššūkiai.
„Nenorėčiau būti labai kategoriškas, bet Lietuva šiuo metu vis dar yra mokslo provincija. Ir ne dėl Lietuvos mokslininkų kaltės - tai paveldėta iš sovietų laikų. Tada mokslininkas buvo lygus aukštos kvalifikacijos amatininkui: baigęs aukštąją mokyklą, gaudavo paskyrimą į kokį nors institutą ir dirbdavo iki pensijos už nedidelį, bet garantuotą atlyginimą, - sakė D.Čeburnis. - Nepaisant provincialumo, Lietuvoje yra nemažai puikių specialistų bei aktyviai straipsnius spausdinančių grupių.“
Pašnekovo manymu, mokslo provincialumą lemia tyrimų fragmentiškumas bei savo sugebėjimų pervertinimas. Lietuvos mokslo visuomenėje dažnai girdima nuomonė, jog nereikia jokių tarptautinių ekspertizių, nes neva pilna savų ekspertų. Pavyzdžiui, Airijoje, kurios mokslo produkcija yra vos ne dešimteriopai didesnė, daug mokslo programų ir fondų samdo ekspertus iš užsienio, brangiai jiems moka, nes mažoje šalyje niekada nebus užtektinai nešališkų ekspertų. Paprasčiausiai per daug interesų konfliktų.
„Lietuvoje tarptautinės ekspertizės daugelis bijo kaip velnias kryžiaus ir kartais net sunku pasakyti, kodėl egzistuoja tokia paranojiška baimė, - svarstė mokslininkas. - Kita vertus, būtina ne tik samdyti užsienio ekspertus, bet ir rekomendacijas vykdyti, nes viena ekspertizė, atlikta Norvegijos mokslo tarybos nepriklausomybės pradžioje, taip ir liko gulėti stalčiuose, nors ten buvo pateikta daug gerų rekomendacijų.“
Lietuvos mokslo fragmentiškumą, fiziko manymu, iliustruoja ir sprendimas kurti penkis vadinamuosius slėnius, kai potencialo geriausiu atveju yra tik dviem. Apjungiant daugmaž visas interesų grupes kuriami mokslo ir verslo slėniai, užuot skatinus geriausius mokslininkus skiriant jiems normalų finansavimą.
„Argi prieš rengiant tokius didžiulius projektus, kaip slėnių kūrimas, nereikėjo pasitelkus nešališkus ekspertus atlikti rimtos analizės, kokios mokslo sritys turi didžiausią potencialą?! Nesu apskritai prieš slėnių kūrimą, - pabrėžė mokslininkas, - tačiau Lietuvoje buvo nuspręsta maždaug taip: jų reikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Vos ne geografiniu principu. Tada tokiu dirbtinu pagrindu bandyta sujungti, kas geriausio yra šiuose miestuose. Pavyzdžiui, Vilniuje iš tikrųjų potencialo yra turbūt tik biocheminių ir lazerinių technologijų slėniams - vertinant pagal tai, ką geriausio turime Lietuvoje, nes pasaulio mastu net ir tos sritys nėra pirmaujančios.“
Šiuo metu vienintelė Lietuvos mokslo sritis, pasauliniu mastu pakilusi į trisdešimtuką pagal publikacijų aktualumą arba citavimo indeksą, kaip rodo tarptautinės mokslinių publikacijų bazės ISI statistika, yra biologija ir biochemija. Fizika, chemija, matematika yra tik šešiasdešimtuke ar net žemiau.
Už pomėgį nemokama
„Kitas dalykas, užuot skyrus pinigų prenumeruoti pasaulinio lygio žurnalus arba neribotai naudotis ISI duomenų baze, Lietuvoje jie eikvojami nacionalinių mokslo žurnalų leidybai. Kaip nuo to gerėja Lietuvos mokslo kokybė, neturiu menkiausio supratimo“, - ironizavo D.Čeburnis.
Jo įsitikinimu, mokslininkų prievolė - spausdinti straipsnius geruose tarptautiniuose žurnaluose. Jei tyrimai yra įdomūs ir vertingi, apie juos privalo sužinoti pasaulio mokslo visuomenė. Jei tyrimai yra įdomūs tik pačiam mokslininkui, tuomet ta veikla vadinasi pomėgis ir atlyginimo už tai niekas neturi mokėti.
„Gera žinia, kad pagaliau atsisakyta habilituoto daktaro laipsnio. Pats laipsnis dar savaime nėra blogybė, bet Lietuvoje jis susijęs su virtine privilegijų, hierarchinių atgyvenų ir pareigų, - kalbėjo D.Čeburnis. - Oponentams, teigiantiems, kad šis laipsnis yra kaip paskatinimas mokslininkams, galiu paprieštarauti. Mokslui svarbiausios dvi savybės - smalsumas ir sveikos ambicijos. Jei nėra pašaukimo ir atsidavimo, jokie prizai, laipsniai, pareigos ar premijos to negali pakeisti.“
Į tą pačią upę
Fizikos institute apsigynęs daktaro disertaciją, D.Čeburnis trejus metus dirbo mokslo darbuotoju ir į užsienį išvyko, kaip pats pabrėžė, neatsitiktinai. Pamatė, kad Lietuvoje nebėra kur tobulėti. Fizikos institute dirbo gana siauroje srityje ir nors buvo įvertintas Lietuvos mokslų akademijos jaunųjų mokslininkų premija bei metus gavo valstybės stipendiją jauniesiems mokslininkams, pajuto, kad nebėra iššūkių. Ir į Airijos nacionalinį universitetą pateko savo pastangomis, nesinaudodamas jokiomis mokslinėmis pažintimis. Tiesiog laimėjo konkursą.
„Išvažiavus dirbti į Airiją teko iš esmės keisti tyrimų sritį, bet dėl to labai džiaugiuosi, nes smarkiai prasiplėtė pasaulėžiūra, įgijau įvairios patirties. Ką ir kalbėti apie tai, kad pagaliau gerai moku angliškai. Tai šiaip jau buvo viena iš norvegų ekspertizės rekomendacijų, - prisiminė pašnekovas. - Niekada neturėjau tolesnių kaip vienų dvejų metų planų ne tik todėl, kad nežvelgiau toliau, bet, atvirai pasakius, visada norėjau grįžti į Lietuvą. Maniau, kad išvažiuoju kokiems dvejiems metas, o kai grįšiu, čia kas nors vis tiek bus pasikeitę - ES ir t. t. Iš esmės viskas daroma tik kosmetiškai. Jokių struktūrinių reformų nėra. Tokios aplinkybės ir galimybės. Tikrai nenoriu bristi į tą pačią upę du kartus.“
Mokslo padėtis Airijoje, pasak D.Čeburnio, nėra ideali, bet gana konkurencinga pasauliniame kontekste. Nėra ideali ir mokslo sistema. Jei nori garantuotos nuolatinės vietos, reikia būti dėstytoju. Tokios galimybės kaip Lietuvoje mokslininkams dirbti institutuose nėra. Gamtos mokslų daktaras yra pasirengęs ir galėtų tapti dėstytoju, bet kol kas pernelyg nesistengia, nes nežino, ar tikrai to nori. Norėtų visą laiką būti tyrėjas, todėl galimi du karjeros keliai - nuolatinis darbas universitete ir socialiai garantuota ateitis arba tolesni tyrimai kaupiant savo mokslinį potencialą.
Dėl grįžimo į Lietuvą D.Čeburnis nepuoselėja nepagrįstų iliuzijų, nes sakė žinąs, kad sąlygos šiuo metu nėra palankios. Pavyzdžiui, kol Lietuvoje bus vienintelis Mokslo ir studijų fondas, finansuojantis mokslo projektus ir dar ne visuomet reguliariai skelbiantis tą finansavimą, sistema bus nekonkurencinga. Daugelis mokslininkų turėtų pereiti prie konkursinio finansavimo, o jis Lietuvoje nei patvirtintas, nei jam sudarytos sąlygos. Procesas niekada nevyks skaidriai ir normaliai, kol nebus sukurta struktūra mokslininkų pateiktiems projektams vertinti ir nebus tarptautinės ekspertizės.
„Visos tos Lietuvos bėdos nereiškia, kad nėra žmonių, su kuriais galima dirbti, - pabrėžė mokslininkas. - Jų net ir blogiausiomis aplinkybėmis būtų galima rasti, tačiau norint ką nors struktūriško padaryti, Lietuvoje mokslininkų skaičių reikėtų sumažinti trečdaliu, nes nėra atitinkamo lygio. Nesakau, kad tie žmonės nieko nesugeba. Jie neturi duomenų, pašaukimo būti mokslininkai, tačiau gali dirbti daugybę kitų darbų. Reikia sukurti tokią sistemą, kad liktų iš tikrųjų tie žmonės, kurie sugeba. Kodėl, pavyzdžiui, verslo srityje visi vertina konkurenciją kaip savaime suprantamą dalyką?!“
Milda Kniežaitė
