Galima sakyti, kad keletą pastarųjų šimtmečių mokslas pamažu griovė tradicinius tikėjimo Dievu pamatus. Daugumą to, kas kažkada atrodė paslaptinga – žmonijos egzistavimą, gyvybę palaikyti gebančios Žemės tobulybę, visatos veikimo principą – dabar gali paaiškinti biologija, astronomija, fizika ir kitos mokslo sritys.
Nors kosminių paslapčių lieka, Seanas Carrollas, Kalifornijos technologijų instituto kosmologas teoretikas, teigia, kad egzistuoja rimta priežastis manyti, jog mokslas galų gale pasieks visišką visatos supratimą, tad pagrindo Dievui egzistuoti tiesiog neliks, rašo lifeslittlemysteries.com.
Anot S. Carrollo, Dievo įtakos sritis šiuolaikiniais laikais smarkiai sumažėjo, mat fizika ir kosmologija praplėtė savo galimybes paaiškinti visatos kilmę ir evoliuciją. „Mums vis daugiau sužinant apie visatą, poreikis ieškoti pagalbos už jos ribų tampa vis mažesnis“, – kalbėjo jis.
Jis mano, kad antgamtinės jėgos įtakos sfera galiausiai sumažės iki nulio. Tačiau ar mokslas iš tiesų kada nors galėtų paaiškinti viską?
Jau surinkta daugybė įrodymų, paremiančių Didžiojo sprogimo kosmologijos modelį, arba sampratą, kad visata per 13,7 mlrd. metų išsiplėtė nuo karštos, ypač tankios būsenos iki dabartinės vėsesnės, ekspansyvesnės. Kosmologai gali modeliuoti, kas nutiko nuo 10–43 sekundės po Didžiojo sprogimo, tačiau kas vyko tą sekundės dalį – vis dar miglota. Kai kurie teologai bandė lyginti Didžiojo sprogimo momentą su Biblijoje ir kituose religiniuose tekstuose randamu pasaulio sukūrimo aprašymu. Jie tvirtina, kad kažkas, pavyzdžiui, Dievas, turėjo tą sprogimą sukelti.
Tačiau S. Carrollo nuomone, kosmologijos progresas galiausiai eliminuos bet kokį Didžiojo sprogimą sukeliančio mygtuko paspaudėjo poreikį.
Kaip mokslininkas teigė neseniai pasirodžiusiame straipsnyje, svarbiausias šiuolaikinės fizikos tikslas – vienuose rėmuose suformuluoti veikiančią teoriją, kuri apibūdina visą visatą – nuo subatominio iki astronominio lygmens. Tokia teorija, vadinama „kvantine gravitacija“, būtinai paaiškins, kas nutiko Didžiojo sprogimo momentu. Kai kurios mokslininkų pasiūlytos kvantinės gravitacijos teorijos versijos numato, kad Didysis sprogimas buvo ne laiko pradžios taškas, o tik, S. Carrollo žodžiais tariant, „įprastas amžinos visatos etapas“. Pavyzdžiui, vienas modelis teigia, kad visata elgiasi kaip balionas, nuolat išsipučiantis ir subliūkštantis. Jei laikas iš tiesų neturi pradžios, Pradžios knygą reikėtų užversti.
Kitos kvantinės gravitacijos teorijos versijos, kurias nagrinėja kosmologai, teigia, kad laikas prasidėjo su Didžiuoju sprogimu. Tačiau jose taip pat nelieka vietos Dievui. Jos ne tik apibūdina visatos evoliuciją nuo Didžiojo sprogimo, bet ir paaiškina, kaip laikas iš viso atsirado.
Taigi šiuolaikinės fizikos teorijos, nors vis dar vystomos ir laukiančios būsimų eksperimentinių išbandymų, atrodo, geba paaiškinti, kodėl įvyko Didysis sprogimas, be jokio antgamtinio sukėlėjo. Kaip teigia Alexas Filippenko, Kalifornijos universiteto Berklyje astrofizikas, „Didysis sprogimas galėjo įvykti ir kaip fizikos dėsnių buvimo rezultatas. Turint fizikos dėsnius, galima gauti visatą.“
Tačiau yra ir kitų potencialių priežasčių Dievui egzistuoti. Fizikai pastebėjo, kad daugelis fizikinių konstantų, kurios apibrėžia mūsų visatą, pradedant elektrono mase, baigiant tamsiosios energijos tankiu, yra tiesiog tobulos gyvybei palaikyti. Vos trupučiuką pakeiskite šias konstantas, ir visata taps neatpažįstama. „Pavyzdžiui, jei neutrono masė būtų šiek tiek didesnė (lyginant su protono mase), vandenilis nesilydytų į deuterį, taigi mums įprastos žvaigždės būtų neįmanomos“, – aiškino S. Carrollas. Neįmanoma būtų ir gyvybė.
Teologai dažnai remiasi šiuo tiksliu fizikinių konstantų nustatymu kaip įrodymu, kad prie jų ranką pridėjo Dievas. Atrodo, kad konstantas mums parinko Jis. Tačiau šiuolaikinė fizika šią iš pažiūros antgamtinę sėkmę aiškina kiek kitokiu būdu.
Kai kurios kvantinės gravitacijos teorijos versijos, taip pat ir stygų teorija, teigia, kad mūsų visata yra viena iš begalinio skaičiaus visatų, kurios visos kartu sudaro multivisatą. Šioje visatų begalybėje reprezentuojamos visos fizikinių konstantų reikšmės, ir tik kai kuriose visatose konstantų dydis yra tinkamas žvaigždėms, planetoms ir gyvybei formuotis. Taigi mes tiesiog atsidūrėme vienoje iš laimingų visatų.
Kai kurie teologai atremia, kad aiškinant visatos tobulybę, daug paprasčiau pasitelkti Dievą, nei postuluoti begalinio visatų skaičiaus egzistavimą. Jiems S. Carrollas atsako, jog multivisata nepostuluojama kaip sudėtingas puikaus mūsų pasaulio sutvarkymo paaiškinimo būdas. Priešingai, ji seka kaip natūralus geriausių, paprasčiausių teorijų tęsinys.
Visatos buvimo prasmė – dar vienas vaidmuo dievui. Net jei kosmologai sugebės paaiškinti, kaip visata prasidėjo ir kodėl jis tokia tinkama gyvybei, liks klausimas, kodėl kažkas iš viso egzistuoja. Daugumai žmonių atsakymas į šį klausimą yra Dievas. Anot S. Carrollo, atidžiau panagrinėjus šis atsakymas nublanksta. Pasak jo, atsakymo į tokį klausimą negali būti.
„Dauguma mokslininkų mano, kad galutinių paaiškinimų paieškos galiausiai baigiasi kokia nors galutine pasaulio teorija bei fraze „viskas tiesiog taip yra“, – teigia S. Carrollas. Žmonės, kurių tai netenkina, nesugeba į visą visatą žvelgti kaip į kažką unikalaus, „kažką, kam reikia taikyti kitokius standartus“. Išsamiai mokslinei teorijai, apimančiai viską visatoje, nereikia išorinio paaiškinimo, kaip jo reikia specifiniams dalykams visatos viduje paaiškinti. Iš tiesų S. Carrollas mano, kad savarankišką teoriją apvyniojus dar vienu sluoksniu (Dievu), tai būtų tik nereikalinga komplikacija (mat teorija veikia ir be Dievo).
Vertinant pagal kitų mokslinių teorijų standartus, „Dievo hipotezė“ laikosi ne itin gerai, teigia S. Carrollas. Tačiau jis tikina, kad „Dievo idėja atlieka ir kitas funkcijas“.
Psichologų tyrimai rodo, kad tikėjimas antgamtine jėga veikia kaip socialiniai klijai ir motyvuoja žmones laikytis taisyklių. Be to, tikėjimas pomirtiniu gyvenimu padeda žmonėms gedėti ir atsikratyti mirties baimės.
„Mes nesukurti teorinės fizikos lygiu. Daugeliui žmonių rūpi tai, kas vyksta žmogiškame lygmenyje, santykiuose su kitais“, – teigė evoliucijos psichologas Danielis Krugeris iš Mičigano universiteto.
