Mokslininkai jau kurį laiką teigia galintys laboratorinėmis sąlygomis išauginti mėsą iš kamieninių ląstelių. Tai reiškia, jog ateityje galėsime mėgautis gardžiais kepsniais, ir dėl to nenukentės nei vienas gyvūnas. Tačiau visuomenėje tai iškėlė naujų, neišvengiamų ir tuo pačiu gana įdomių klausimų. Pavyzdžiui, ar dietiška būtų valgyti laboratorijoje sukurtą kumpį?
Laboratorijoje užauginta arba sintetinė mėsa potencialiai gali padėti išmaitinti vis sparčiau augančią Žemės populiaciją. Gamintojui reikėtų mažesnio ploto ir mažiau įrangos, gamyba praktiškai nesukurtų atmosferai žalingų dujų emisijų, o pats produktas būtų atsparesnis bakterijoms ir kitiems užkratams, lyginant su tradiciniu būdu auginamais mėsiniais gyvuliais. Nors kepsnių „gamyklas“ mes išvysime dar negreit, šansai, jog dirbtinė mėsa taps mūsų raciono dalimi, yra tik netolimos ateities klausimas.
Tačiau kaip tai paveiks žmones, kurie savo noru arba dėl neišvengiamų aplinkybių turi laikytis įvairiausių dietų? Pavyzdžiui, žydai laikosi su religija sąsajų turinčių mitybos tradicijų. Puikiai žinoma, kad ši tauta nevalgo kiaulienos, nes tai draudžia maisto įstatymai „Kašrut“, nuo kurių ir kilo žodis „košer“. Nevalgo ši tauta ir gyvūnų, kurie vadinami „nešvariais“, todėl toleruojama tik karvės ir avies mėsa. „Košerinio“ maisto taisyklės taip pat reikalauja, kad gyvūnas būtų paskerstas tam tikru būdu - jo gerklė perpjaunama aštriu nedantytu peiliu, nuleidžiant kiek galima daugiau kraujo.
Taigi kas pasikeičia, jei nelieka poreikio žudyti maistinius gyvulius? Laboratorinė mėsa neturi kraujo, odos, ragų, nagų ir visų kitų gyvūnams būdingų aksesuarų. Ar tai reiškia, jog ji tenkina „košerinio“ maisto reikalavimus, ar tai priklauso nuo to, iš kokio gyvūno ląstelių ji išauginta? Internetinio portalo „io9“ žurnalistai šį klausimą uždavė JAV gyvenančiam žydų rabinui Arnoldui Bienstockui. Pašnekovo nuomone, netgi žydų bendruomenė nėra tolygi pagal konservatyvumo laipsnį, tad adaptacija prie tokios naujovės neišvengiamai sukels įvairių diskusijų. Bienstockas įsitikinęs, jog konservatyvių pažiūrų bendruomenės atstovai tikrai neskubės išbandyti dirbtiniu būdu užaugintos mėsos, nebent ji bus gaminama tokiu būdu, kad savo išvaizda neprimins „originalo“. Kaip pavyzdį rabinas pateikia du „košerinio“ maisto pavyzdžius: sūrį ir želatiną. Abiejuose yra gyvulių kilmės produktai, kurie gali būti paruošti ne taip, kaip reikia, todėl griežti ortodoksai valgo tik tam tikras jų alternatyvas. Kita vertus, dirbtinė mėsa jau yra gerokai pakeista lyginant su pradiniu šaltiniu, todėl ji tarsi ir galėtų tenkinti specifinės bendruomenės dietos reikalavimus.
Tai - tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Neabejotina, jog viso pasaulio vegetarų ir veganų bendruomenėse taip pat įvyks tam tikro masto „pertvarkos“. Tie, kas natūralios mėsos atsisakė protestuodami prieš gyvūnams suteiktą skausmą, galės valgyti sintetinius jos ekvivalentus. Galbūt mokslininkai sugalvos būdų, kaip manipuliuoti maistine sintetinio produkto verte, pavyzdžiui, keisti mėsoje esančių riebalų, cholesterolio kiekį - tada sintetinės mėsos „dietiškumo“ klausimas galbūt palies net ir kiekvieną iš mūsų.
