Svajonė nugalėti mirtį ir gyventi amžinai vieną dieną gali tapti tikrove. Tačiau kokią kainą tektų už tai mokėti?
Amžinas gyvenimas yra sena žmonijos svajonė. Dabartinė biologijos, nanotechnologijų, informatikos ir neurologijos pažanga leidžia mums nuodugniai susipažinti su atomų ir molekulių jungimosi į ląsteles ir organizmus, neuronų tinklą ir smegenis mechanizmais, reguliuoti elgseną, pažinimą ir veikti žmogaus intelekto formavimąsi. Naujausi tyrimai fundamentaliųjų mokslų srityse priartina technologinius procesus ir medicinines procedūras, iki šiol laikytus neįmanomais, ir galimybę kištis į natūralius žmogaus kūno ir dvasios procesus – dabar tai jau yra tikrovė. Tikėdamasis tolesnės ir vis greitesnės mokslo ir technikos pažangos, amerikietis išradėjas, futurologas ir prisiekęs transhumanistas Rėjus Kurcveilas (Ray Kurzweil) kuria artimos ateities viziją, pagal kurią dirbtinis intelektas visose srityse pranoks žmogaus protą, genų inžinerija ir nanomedicina įveiks ligas ir senėjimą, o galiausiai niekas nebemirs natūralia mirtimi: „Nors dar neturime reikiamų priemonių, jau turime žinių, kaip išgyventi iki tol, kai jomis disponuosime. Pakanka ir dabartinių žinių, kad net mano kartos atstovai po 15 metų jaustųsi dar visiškai gerai. Tai vadinu pirmąja pakopa. Paskui taps įmanoma perprogramuoti biocheminius procesus ir modifikuoti mūsų biologinę programą – tai antroji pakopa. Ji savo ruožtu leis mums gyventi tiek ilgai, kad pasiektume trečiąją pakopą, kai mūsų kūne apsigyvens nanorobotai, suteiksiantys galimybę gyventi amžinai“.
Inžinerinis principas
Tokie teiginiai europiečių ausims skamba pernelyg drąsiai ir sukelia mokslinių ir etinio pobūdžio abejonių, tuo tarpu JAV, ribas naikinančios kultūros kontekste, jos, regis, stebina mažiau. Mokslininkai, naujų technologijų specialistai, jau seniai rimtai diskutuoja šiomis temomis. Bet R.Kurcveilas JAV yra paklausus ne tik dėl to, jo populiarumą padidino ir išradėjo karjera. Sėkmingai kurdamas tokias naujoves kaip skaitymo prietaisas akliesiems, telpantis mobiliajame telefone, R.Kurcveilas atidžiai stebi informacinių technologijų plėtrą ir formuluoja augimo dėsnius, jais remdamasis skaičiuoja, kada galės gauti reikiamų techninių elementų – už normalią kainą, tinkamo dydžio ir reikiamo galingumo. Būdamas 35-erių, R.Kurcveilas susirgo II tipo diabetu ir, kaip teigia pats, ligą įveikė „inžineriniu principu“: pasitikėdamas mokslu, jis radikaliai pakeitė gyvenimo būdą ir kasdien vartoja 200 rūšių maisto papildus. Anot R.Kurcveilo, vėliausiai po to, kai buvo išmokta skaidyti žmogaus DNR, biologija ir medicina jau tapo informatikos mokslo šakomis, kurių pažanga taip pat spartėja. Tuo remdamasis, R.Kurcveilas kuria viziją žmogaus, kuriam iš esmės nebereikės mirti. Dėl tokio dabartinių tendencijų traktavimo R.Kurcveilas nepelno pamišėlio reputacijos, priešingai, jam yra suteikta daugybė garbės daktaro vardų, o neseniai jis, remiamas „Google“ ir NASA, sukūrė studijų programą, kuri nagrinėja žmogaus ir planetos ateitį, atsižvelgiant į naujųjų technologijų poveikį, pavyzdžiui, biotechnologijos ir bioinformatikos, neuroprotetikos, nanotechnologijų ir dirbtinio intelekto.
Stulbinama pažanga
Kalbantis su įvairių sričių gamtos mokslų atstovais aiškėja, kad vadinamųjų „gyvenimo mokslų“ pažanga išties yra daugiau negu stebėtina. Įveikus daugelį mirtinų infekcinių ligų, molekulinė biologija, nanomedicina ir genetika imasi pagrindinių mirties priežasčių: vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų ir senatvinės silpnaprotystės. „Žmogaus genomo projektas“, baigtas 2003 m. ir tapęs šimtmečio mokslo laimėjimu, atsiėjo ne vieną šimtą milijonų dolerių ir truko 13 metų, bet po keleto metų sekvenuoti žmogaus genomą bus įmanoma per dieną vos už 1000 dolerių! Visiškai neabejojama „personalinės medicinos“ ateitimi, kai pagal paciento genomą bus kuriama individuali molekulinė terapija. Kamieninių ląstelių tyrimai atveria galimybes regeneracinei medicinai: atliekant bandymus su gyvūnais jau pavyksta atauginti sužalotus audinius ir net organus ir išgydyti stuburo skersinius sužalojimus. Nusitaikyta ir į senėjimą: manipuliuojant genais, kirminų gyvenimo trukmę pavyko prailginti dešimteriopai, musių – 80–100 procentų, o pelių – iki 50 proc. Pagal šiuolaikinę evoliucijos teoriją mirtis nuo senatvės yra tik šalutinis evoliucijos produktas, panašiai kaip krūties speneliai vyrams – nefunkcionali ir beprasmė. Visiškai tikėtina, kad ne pernelyg tolimoje ateityje bus sukurti vaistai nuo senėjimo, pratęsiantys gyvenimo laikotarpį be ligų. Smegenų ir dirbtinio intelekto tyrinėtojai kuria sensorinius, motorinius ir kognityvinius neuroprotezus sutrikusioms nervų sistemos funkcijoms atkurti. Tačiau dauguma mokslininkų amžino gyvenimo Žemėje idėją laiko kol kas neįgyvendinama, o žmogaus sąmonės perkėlimą į kompiuterio standųjį diską – tai dar viena mėgstama žmogaus ir technikos susiliejimo vizija – stačiai neįmanoma.
Kokia bus ateities visuomenė?
Per pastaruosius 160 metų vidutinė numatoma gyvenimo trukmė išsivysčiusiose šalyse nuosekliai didėjo po 2,5 metų per dešimtmetį ir nuo 40-ies išaugo iki beveik 80-ies. Kol kas šis augimas, sietinas su išaugusia materialine gerove ir mokslo bei medicinos pažanga, nesustoja: Vakarų pusrutulio gyventojai per dieną vis dar gauna šešias papildomas gyvenimo valandas. Auga ir maksimali gyvenimo trukmė, rekordas šiuo metu yra 122 metai. Demografas Džeimsas Vopelis (James Vaupel) prognozuoja, kad dauguma dabartinių naujagimių gyvens per šimtą metų, nors sudarydamas šias prognozes dar neatsižvelgia į biomedicinos galimybes sulėtinti senėjimą, kurias laiko visai realiomis. Ką šis sveiko gyvenimo laikotarpio ilgėjimas reiškia individui ir visuomenei? Ką reikštų dar ekstremalesnis gyvenimo trukmės prailgėjimas iki kelių šimtų metų? Arba išties iki begalybės? Ar gyventojų perteklius taptų neišsprendžiama problema? Dauguma žmonių, teigia Vopelis, jau šiandien gyvena šalyse, kuriose mirtingumas viršija gimstamumą, todėl pasaulio gyventojų skaičiaus augimas iki 9–10 ar daugiau milijardų esantis neįtikėtinas, veikiau jau tektų nerimauti dėl gyventojų mažėjimo. Nuobodulys? Jo nebus, jei būsime sveiki ir išmoksime gyvenimą pripildyti įvairios ir įdomios veiklos, mano filosofas ir emocijų tyrinėtojas Aronas Ben-Zevas (Aaron Ben-Ze'ev). Be to, jis tikisi, kad ilgaamžiškumo laikais grįš meilė: trumpą gyvenimą gal ir galima praleisti su kuo nors, kam nejauti tikros meilės, bet kas sutiktų tą daryti visą tikrai ilgą gyvenimą? Tuo tarpu rašytojas Hansas Ulrichas Treichelis (Hans Ulrich Treichel) nemirtingų žmonių, kurie nejaus „egzistencinio nerimo“, pasaulyje pranašauja meno pabaigą, nes menas taptų tik „dekoracija“ ir nebebūtų gyvybiškai svarbus.
Parengė Milda KUNSKAITĖ
