Meteoritai į Žemą krinta gana dažnai, bet ne taip dažnai griauna pastatus ar juo labiau pasiglemžia žmonių gyvybę, rašo slon.ru. Čeliabinsko meteoritas šiuo požiūriu – išskirtinis atvejis užfiksuotų „meteoritinių atakų“ istorijoje.
Štai pavojingiausi XX amžiaus istorijoje meteoritai.
Kalifornijos meteoritas „Sutter Mill“
Paskutinis ryškus (visomis prasmėmis) ir potencialiai pavojingas atsitikimas, susijęs su meteoritais, buvo užfiksuotas Jungtinėse Valstijose pernai pavasarį. Meteoritas, gavęs kodinį pavadinimą „Sutter Mill“, skriejo rekordiniu 29 kilometrų per sekundę greičiu: jis pralėkė virš Nevados ir Kalifornijos, pabėrė įkaitusių nuolaužų virš Kolomos ir Lotuso miestelių, o paskui, nuskriejęs dar kelis šimtus kilometrų, sprogo virš Vašingtono valstijos. Sprogimo galia prilygo 4 kilotonoms trotilo ekvivalento. Vėliau amerikiečių astronomai pripažino potencialų „Sutter Mil“ pavojų kaip „artimą nepaprastam“.
„Sutter Mill“ sudėtyje buvo rasta mineralų, kurie egzistavo tik pačiuose ankstyvuosiuose Saulės sistemos gyvavimo etapuose. Tarp jų – oldchamito (kalcio ir sieros junginio), kuris lengvai suyra veikiamas vandens molekulių ir kitų veiksnių. Meteorito atlaužas iki šiol tyrinėja daugiau kaip 40 astronomų. Mokslininkai jau nustatė meteorito amžių ir galimą jo susiformavimo vietą. Pagal jų skaičiavimus, tai yra meteoritas senbuvis, susiformavęs ne mažiau kaip prieš 4,5 milijardo metų.
Argentinos meteoritas
2011 metų rugsėjį kažkoks į meteoritą panašus kūnas nukrito ant gyvenamojo namo Buenos Airėse.
Žuvo 43 metų vietos gyventoja Silvina Espinoza. Sprogimas visiškai sugriovė namą, keletą gretimų pastatų ir suniokojo prie namo stovinčius automobilius. Kaip teigia mačiusieji įvykį, prieš pat sprogimą danguje pasirodė didžiulis ugnies kamuolys, jis kaip kulka įlėkė į nedidelį gyvenamąjį kvartalą. Ekspertai iš karto įtarė, kad tai meteoritas, nors iki šiol nagrinėjamos ir kitos versijos. Argentinos policija ir mokslininkai toliau tiria įvykį.
Meteoritų lietūs Indonezijoje
2009–2010 metais meteoritais „lijo“ Indonezijoje – tokių meteoritų lietų buvo visa serija. Iš pradžių dešimties metrų ilgio meteoritas nukrito Bone įlankos rajone, Pietų Sulavesi provincijoje. Jo kritimo sukeltą sprogimą, kurio galia buvo apie 50 kilotonų trotilo ekvivalento, užregistravo vienu metu 11 stočių, įeinančių į tarptautinę branduolinių ginklų bandymų vykdymo kontrolės sistemą. Mokslininkų vertinimais, panašaus dydžio kosminiai objektai krinta į žemę kartą per 12 metų. Po metų Indonezijos sostinėje Džakartoje meteoritas vos nepražudė žmonių. Futbolo kamuolio ar kokoso riešuto dydžio kosminis objektas prakirto vieno iš gyvenamųjų namų stogą ir dviejų aukštų grindis. Per incidentą niekas nenukentėjo, nes pastate žmonių tuo metu, ačiū Dievui, nebuvo.
Peru meteoritas
Vienas iš paslaptingiausių ir pavojingiausių meteoritų nukrito Puno provincijoje, aukštikalnėse esančio Dezagvadero departamento teritorijoje, prie Titikakos ežero, netoli Bolivijos sienos. Kaip sakė mačiusieji, iš pradžių pasigirdo stiprus ūžesys, primenantis krintančio lėktuvo garsą, o paskui pasirodė ugnies apimtas objektas. Jis trenkėsi į žemę ir sprogo. Meteorito kritimo vietoje atsirado trisdešimties metrų skersmens ir šešių metrų gylio krateris, iš jo ištryško verdančio vandens fontanas su šlako ir uolienų priemaišomis. Po kurio laiko gyventojai pajuto keistą kvapą, daugeliui pradėjo skaudėti galvą, pykino. Netoli meteorito kritimo vietos gyvena apie pusantro tūkstančio žmonių.
Ekspertai mano, jog paprastai 30 metrų skersmens krateriui susidaryti būtina, kad išsiskirtų energija, atitinkanti 1 kilotonos trotilo evivalento galią. Tokios galios sprogimą pagal savo seisminį poveikį galima palyginti su taktinio branduolinio ginklo sprogimu.
Turkmėnijos meteoritas
Didelis akmeninis meteoritas nukrito Turkmėnistano Kunia Urgenčo rajone 1998 metais. Įdomu, kad iš pradžių iš dangaus nukritęs daiktas buvo palaikytas aviacijos bomba. 14-metis moksleivis Jazmuradas Bekčerovas, gyvenantis Zamano kaime, esančiame už 8 kilometrų nuo meteorito kritimo vietos, šiaurės rytų pusėje pamatė vieną šviečiantį pėdsaką, paskui – tris šviečiančias linijas. Jis išgirdo griaudėjimą, švilpimą, traškesį. Šie reiškiniai išgąsdino ne tik berniuką, bet ir šalia buvusius galvijus, mat vaikas ganė karvių bandą netoli kaimo. Po kelių sekundžių pasigirdo smarkus trenksmas, paauglys pajuto, kaip po kojomis virpa žemė.Danguje pasirodė didelis tamsus debesis, jis susiformavo išilgai bolido skriejimo trajektorijos. Bolido šviesa buvo tokia ryški, kad susidarė papildomas šešėlis. Meteorologinės sąlygos meteorito kritimo metu buvo geros – mažai debesuota, nevėjuota, saulėta ir karšta.
Žemės sudrebinimą ir gąsdinančius garsus girdėjo visi žmonės, gyvenantys netoli meteorito kritimo vietos. Smarkų griaudėjimą išgirdo net kai kurie Tašauzo miesto gyventojai. Meteoritas nukrito prie Narli Gandymovos šeimos namo. Moteris tuo metu dirbo medvilnės lauke per 20–30 metrų nuo tos vietos, kur nukrito meteoritas. Žmonės išgirdo švilpimą, griaudėjimą, smarkų traškesį ir pamanė, kad skrenda lėktuvas. Tačiau jokio orlaivio danguje nesimatė. Paskui danguje pasirodė į bombą panašus didelis kūnas. Jis krito į žemyn. Vėliau paieškai vykdyti buvo pasitelktos karinės žinybos. Kaip sakė kariškiai, turkmėnų valstiečių aukų pavyko išvengti tik per stebuklą.
Sterlitamako meteoritas
Baškirijos Sterlitamako miesto gyventojai meteorito kritimą stebėjo 1990 metais. Keletą sekundžių pasidarė šviesu kaip dieną, pasigirdo griaudėjimas, traškesys ir ūžesys, suskambėjo namų langų stiklai. Kitą dieną laukuose už miesto, toje vietoje, kur nukrito dangaus kūnas, buvo aptiktas 10 metrų skersmens ir 5 metrų gylio krateris. Rastos dvi nukritusio meteorito nuolaužos – 6 ir 3 kilogramų, taip pat daug smulkių skeveldrų. Po metų buvo rastas 315 kilogramų sveriantis meteoritas.
Laikraščio „Sterlitamakskij rabočij“ (Sterlitamako darbininkas) korespondento liudijimas:
„Pirmą kartą mes, grupė fotožurnalistų, atvykome į lauką jau praėjus dienai, kai nukrito meteoritas. Buvo kokių šešių metrų gylio sprogimo kūgis. Aplinkui jau daug išvažinėta, aišku, ištrypti pėdsakai. Ten buvo renkami sukietėjusio metalo purslai, greičiausiai suvenyrams.“
Meteoritų lietus Kinijoje
Didžiausias istorijoje meteoritų lietus užfiksuotas Kinijoje 1976 metais: „lijo“ beveik 40 minučių, o Žemės gyventojai gavo apie šimtą unikalių objektų tyrimui. Pats didžiausias meteoritas, tada nukritęs ant žemės, buvo 1,7 tonos sveriantis „Jilin“. Jo kritimo ant įšalusios žemės greitis buvo 12 kilometrų per sekundę. Kinams pasisekė – „lijo“ praktiškai neapgyvendintoje šalies dalyje.
Dabar „Jilin“ guli Kinijos meteoritų muziejuje, įsikūrusiame gražios Sungari upės pietiniame krante
Sikhote-Alin meteoritas
Čeliabinsko meteoritas jau lyginamas su Sikhote-Alin meteoritu, nukritusiu 1947 metais netoli Beicuche kaimo Primorės krašte (Rusijos Tolimuosiuose Rytuose). Jis sutrupėjo atmosferoje ir iškrito geležinio lietaus pavidalu 35 kvadratinių kilometrų plote. Atskiri didesni to lietaus „lašai“ išsibarstė po taigą maždaug 10 kvadratinių kilometrų plote. To pasekmė – atsirado daugiau kaip 30 kraterių, kurių skersmuo – nuo 7 iki 28 metrų, o gylis iki 6 metrų.
Sikhote-Alin meteoritas mokslininkams patinka labiausiai. Viena vertus, meteoritas yra unikalus: nors jo cheminė sudėtis, bendrai paėmus, yra vienalytė, jis nėra monokristalas, o susideda iš daugybės kristalų, kurie nėra griežtai orientuoti, todėl tarp jų yra silpnas ryšys. Greičiausiai būtent dėl to jis ir subyrėjo į daugybę dalelių. Kita vertus, tai yra etaloninis, klasikinis meteorito kritimo pavyzdys. Pasirodo, buvo labai palankus kritimo laikas, vieta, puikus oras ir netgi vandenskyra, maksimaliai išsaugojusi sugriovimų vaizdą. Meteorito kritimo vieta buvo aptikta kitą dieną, o jau po po dviejų savaičių pirmieji tyrinėtojai buvo toje vietoje. Svarbiausia – išvengta aukų. Jū tikrai būtų buvę, jei meteoritas būtų nukritęs ne taigoje, bet arčiau miestų ir kaimų.
Kainsazo meteoritas
1937 metų rugsėjo 13 dieną Tatarstano Musliumovsko rajono Kainsazo kaimo apylinkėse nukrito meteoritas – ne pats didžiausias ir žinomiausias istorijoje, tačiau sukėlė daug triukšmo. Unikalų reiškinį stebėjo vietos gyventojai, jų liudijimai vėliau ilgai buvo publikuojami vietos ir Maskvos laikraščiuose. Bendras meteorito, suirusio krintant į žemę, svoris buvo 210 kilogramų.
Štai ką rašė laikraštis „Izvestija“ 1937 metų spalio 27 dieną apie meteorito nukritimą Tatarstane:
„Rugsėjo 13 dieną prie Totorijos Musliumovo ir Kalinino rajonų sienos esančio „Kainsaz“ kolūkio lauke ir miške nukrito didelio meteorito gabalai. Vienas iš jų, sveriantis penkiasdešimt keturis kilogramus, vos neužmušė lauke dirbančios kolūkietės Mavliudos Badrijevos. Oro banga buvo tokia stipri, kad Badrijeva buvo pargriauta ir kontūzyta, nors stovėjo per keturis–penkis metrus nuo meteorito kritimo vietos.“
Tunguskos meteoritas
Apie Tunguskos meteoritą žino netgi tie, kurie nežino, kas yra meteoritai. Vienas nuostabiausių Rusijos gamtinių prekės ženklų, kaip jį vadina amerikiečių turizmo svetainės, sukėlė sprogusios vandenilinės bombos įspūdį. 1908 metų birželio 30 dieną Sibire, Lenos ir Akmenuotosios Tunguskos tarpupyje, ore įvyko sprogimas, kurio galia vertinama 40–50 megatonų trotilo ekvivalento. Sprogimo banga išguldė medžius taigoje didesniame kaip 2 tūkstančių kvadratinių kilometrų plote. Mokslininkai mano, kad į Žemę tada nukrito arba dangaus kūnas, kurio kilmė kaip ir kometos, arba visa meteoritų grupė.
Štai ką prisiminė liudytojas Semionas Semionovas, Vanavaros faktorijos gyventojas, buvęs per 70 kilometrų į pietryčius nuo sprogimo epicentro. Jeigu jis būtų turėjęs išmanųjį telefoną, tikrai būtų įamžinęs šį siaubą keliantį ir vaizduotę audrinantį įvykį:
„Vos tik užsimojau kirviu, norėdamas užkalti statinei lanką, staiga šiaurėje dangus persiskyrė perpus ir jame plačiai ir aukštai virš miško pasirodė ugnis. Ji apėmė visą šiaurinę dangaus dalį. Tuo momentu man pasidarė taip karšta, lyg būtų užsidegusi palaidinė. Norėjau suplėšyti ir numesti nuo savęs drabužį, bet dangus staiga užsivėrė ir pasigirdo stiprus smūgis. Mane nusviedė nuo prieangio per kokius tris sieksnius. Po smūgio ėmė taip trinksėti, tarsi iš dangaus kristų akmenys arba šaudytų iš patrankų, žemė drebėjo. Kai gulėjau ant žemės, priglausdavau galvą, bijodamas, kad akmenys nepraskeltų galvos. Tuo momentu, kai prasiskyrė dangus, iš šiaurės prašvilpė karštas vėjas, kaip iš patrankos. Jis paliko ant žemės pėdsakus takelių pavidalu. Paskui pasirodė, kad daugelis langų stiklų išdaužyta, o prie svirno nutraukta geležinė durų spynos velkė“.
