Pateikiame dešimt įdomių ir netikėtų faktų apie Saulės sistemą ir aplink ją skriejančias planetas.
1. Karščiausia planeta nėra arčiausiai Saulės
Tikriausiai kiekvienas žmogus žino, jog arčiausiai Saulės orbituojanti planeta yra Merkurijus. Logiškai mąstant, kuo planeta arčiau Saulės, tuo joje karščiau. Pagal šią teoriją išeitų, kad Merkurijus yra pati karščiausia planeta, o už jos skriejanti Venera – truputį vėsesnė. Deja, tai klaidingas mąstymas. Atstumas iki Saulės yra pats reikšmingiausias faktorius, lemiantis planetos temperatūrą, tačiau be jo yra ir kitų svarbių veiksnių, tokių kaip atmosferos ypatybės. Veneros atmosfera labai tanki ir sudaryta beveik vien iš anglies dioksido, sukuriančio stiprų šiltnamio efektą, kai šiluma lengvai patenka į planetą, bet sunkiai iš jos ištrūksta. Merkurijus turi ekstremaliai ploną atmosferą, pro kurią šiluma be didesnio pasipriešinimo palieka planetos paviršių. Dėl šios priežasties Venera, antroji planeta nuo Saulės, yra karštesnė už Merkurijų ir visas kitas Saulės sistemos nares.
2. Plutonas mažesnis už JAV
Ilgiausias įmanomas atstumas nuo vieno JAV krašto iki kito viršija 4500 km. Tuo tarpu Plutono diametras vos 2332 km – tai mažiausia planeta Saulės sistemoje, savo dydžiu nusileidžianti netgi Žemės palydovui Mėnuliui. Prieš šešerius metus Tarptautinė astronomijos sąjunga pateikė prieštaringai vertinamą rezoliuciją, kurioje buvo pateiktas atnaujintas ir sukonkretintas sąvokos „planeta“ apibrėžimas. Plutonas neatitiko vieno iš trijų planetai keliamų reikalavimų, todėl buvo tučtuojau pažemintas iki nykštukinės planetos rango.
3. Asteroidų laukai nepavojingi erdvėlaiviams
Priešingai nei vaizduoja daugelis mokslinės fantastikos filmų, asteroidų laukai anaiptol nėra jokia kliūtis kosminiams erdvėlaiviams. Na, bent jau tie asteroidų laukai, kuriuos mes žinome. O žinome tik vieną, esantį tarp Marso ir Jupiterio. Filmuose vaizduojama, kaip erdvėlaivių pilotai karštligiškai manevruoja pro tankiai išsidėsčiusius asteroidus, stengdamiesi žūtbūt išvengti katastrofiško susidūrimo. Tikrovėje asteroidus skiria milžiniški atstumai. Norint susidurti su vienu iš jų, reikalingas ilgas planavimas ir nuolatinis erdvėlaivio skrydžio trajektorijos reguliavimas. Su dabartinėmis technologijomis yra netgi sunku prisiartinti tiek, kad pavyktų kokybiškai nufotografuoti asteroidą, jau nekalbant apie atsitiktinį susidūrimą su juo.
4. Saulės sistemoje vulkanai spjaudosi ne vien lava
Vos išgirdus žodį „vulkanas“, į sąmonę pradeda plūsti vaizdiniai apie didingai atrodančius ugnikalnius, iš kurių viršūnių kyla riebūs dūmai, o šlaitais teka raudonos bei geltonos spalvos lavos upės. Vulkanai gali spjaudytis ne vien tirpdančiai karšta lava. Saulės sistemoje esti planetų, kurių vulkanai pilsto vandenį. Saturno palydove Encelade, Neptūno palydove Tritone bei kai kuriuose kituose Saulės sistemai priklausančiuose dangaus kūnuose aptinkama vulkanų, kurių varomoji jėga yra vanduo. Vanduo šąla, ledėja ir plečiasi. Po planetos paviršiumi susidaro antgamtiškai aukštas slėgis. Galiausiai suledėjęs vanduo prasiveržia į paviršių, suformuodamas vadinamąjį kriovulkaną.
5. Saulės sistemos pakraštys yra nesuvokiamai toli nuo Plutono
Kadangi Plutonas yra pati tolimiausia Saulės sistemos nykštukinė planeta, daugelis astronomija nesidominčių žmonių yra linkę manyti, kad šis dangaus kūnas žymi Saulės sistemos kraštą. Iš tiesų tas kraštas yra daug toliau. Mokslininkai yra aptikę už pusės šviesmečio aplink Saulę orbituojančius įvairaus dydžio objektus.
6. Žemėje sudaryta beveik vien tik iš retų elementų
Mūsų planeta sudaryta daugiausia iš geležies, deguonies, silicio, magnio, sieros, nikelio, kalcio, natrio ir aliuminio. Nors šių elementų aptinkama ir kitose visatos vietose, tai viso labo būna tik jų pėdsakai, užgožiami neišmatuojamos vandenilio ir helio gausybės.
7. Žemėje aptinkama uolienų iš Marso
Antarktidoje, Sacharos dykumoje ir kitur rastų meteoritų cheminė analizė parodė, kad jie atskriejo iš kaimyninio Marso. Spėjama, jog tai galėjo įvykti po to, kai į Marsą trenkėsi koks nors didelis meteoritas, išplėšęs daugybę smulkių planetos nuolaužų, kurios vėliau meteoritų pavidalu pasiekė Žemę.
8. Net patys mažiausi dangaus kūnai gali turėti palydovus
Seniau buvo manoma, kad tik labai dideli objektai, tokie kaip planetos, gali turėti palydovus. Tai buvo vienas iš faktorių, iš kurių buvo sprendžiama, galima ar negalima kurį nors dangaus kūną vadinti planeta. Astronomai tikėjo, jog maži dangaus kūnai generuoja per silpną gravitaciją, kad įstengtų išlaikyti šalia kitą objektą, nors ir mažesnį. Pavyzdžiui, Merkurijus ir Venera neturi jokių palydovų. 1993 metais viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kosminis zondas „Galilėjus“ praskriejo pro maždaug 32 km pločio asteroidą Idą, aplink kurį sukosi pusantro kilometro pločio palydovas Daktilis. Nuo to laiko tyrinėtojai atrado dar 200 kitų panašių dangaus kūnų, kurie turėjo savo palydovus.
9. Mes gyvename Saulės atmosferoje
Tai skamba neįtikimai, bet kalbant moksliškai, tai yra teisybė. Žvelgiant iš Žemės atrodo, jog Saulė yra neprilygstamo dydžio šviesulys, plūduriuojantis kažkur už pusantro šimto milijonų kilometrų. Iš tiesų išorinė Saulės atmosfera tęsiasi kur kas toliau už matomo žvaigždės paviršiaus. Žemė skrieja pakankamai arti, kad patektų į Saulės atmosferą. Kaip įrodymą turime šiaurės bei pietų pašvaistes, susidarančias dėl vadinamojo Saulės vėjo. Tokios pat pašvaistės regimos ne tik Žemėje, bet net ir Jupiteryje, Saturne, Urane bei tolimajame Neptūne. Išorinė Saulės atmosfera, dar kitaip vadinama heliosfera, driekiasi apytikriai 16 milijardų kilometrų.
