Pagūglinkit terminą „vėžys“ ir jums bus pateikti milijonai tinklalapių. YouTube vaizdo įrašų, atitinkančių paiešką „vėžio gydymas“ skaičius irgi panašiai kvapą gniaužiantis.
Bėda, kad didelė tos informacijos dalis yra geriausiu atveju netiksli, o blogiausiu – pavojingai klaidinanti. Yra daug įrodymais pagrįstų, lengvai suprantamų puslapių apie vėžį, bet yra ir tiek pat, jei ne daugiau, puslapių, skleidžiančių mitus.
Atskirti faktus nuo prasimanymų nėra paprasta, nes nemažai netikslios informacijos atrodo visai tikėtina. Bet pasidomėjus giliau, ir paieškojus įrodymų, daug nuolat kartojamų „tiesų“ subyra.
Šiuo įrašu norime išaiškinti 10 mitų apie vėžį, su kuriais nuolat susiduriame. Vadovaudamiesi įrodymais, ne retorika ar pasakojimų nuotrupomis, aprašysime, kokia iš tiesų yra tyrimų tikrovė.
I mitas: Vėžys yra žmogaus sukurta, nauja liga
Galbūt dabar visuomenės sąmonėje ji ryškesnė, nei ankstesniais laikais, bet vėžys nėra Vakarų visuomenės „moderni“, žmogaus sukurta liga. Vėžys egzistavo tiek pat, kiek pati žmonija. Ją prieš tūkstančius metų aprašė Egipto ir Graikijos gydytojai, o mokslininkai aptiko iškalbingus vėžio ženklus 3000 metų senumo skelete.
Nors nėra abejonių, kad visame pasaulyje su gyvenimo būdu susijusių ligų, tokių, kaip vėžys, daugėja, didžiausias vėžio rizikos faktorius yra amžius.
Paprasčiausiai dėl sėkmingos kovos su infekciniais susirgimais ir kitomis istorinėmis mirties priežastimis, tokiomis kaip nepakankama mityba, vis daugiau žmonių gyvena pakankamai ilgai, kad jiems išsivystytų vėžys. Visiškai normalu, kad senstant, ląstelių DNR pažeidimai kaupiasi, ir gali sukelti vėžio išsivystymą.
Be to, dabar dėl vis tobulėjančių patikros ir vaizdavimo metodų, galime vis tiksliau diagnozuoti vėžį.
Taip, gyvenimo būdas, dieta ir kiti dalykai, tokie, kaip oro tarša turi didžiulę įtaką rizikai susirgti vėžiu – tarkime, rūkymas atsakingas už ketvirtį visų mirčių nuo vėžio Jungtinėje karalystėje, – bet tai nėra tas pats, kas sakyti, kad tai moderni, žmogaus sukelta liga. Yra daugybė natūralių vėžio priežasčių – pavyzdžiui, šeštadalį viso pasaulio vėžio atvejų sukelia virusai ir bakterijos.
II mitas: Supermaistas užkerta vėžiui kelią
Šilauogės, burokėliai, brokoliai, česnakai, žalioji arbata… sąrašas tęsiasi. Nepaisant tūkstančių priešingai tvirtinančių tinklalapių, nėra tokio dalyko, kaip „supermaistas“. Tai rinkodaros terminas, naudojamas produktų pardavimui ir neturintis mokslinio pagrindo.
Tai nereiškia, kad nereikia galvoti, ką valgome. Vienas maistas yra aiškiai sveikesnis už kitą. Keletas šilauogių ar puodelis žaliosios arbatos, žinoma galėtų būti sveikos, subalansuotos dietos dalis. Rinktis vaisius ir daržoves puiki mintis ir vartojamų žalumynų įvairovė irgi naudinga, tačiau būtent kurias daržoves pasirinksite, išties nėra svarbu.
Mūsų kūnai yra sudėtingi, vėžys irgi ne kitoks, todėl sakyti, kad kuris nors vienas maistas pats savaime gali turėti didelę įtaką vėžio išsivystymo tikimybei, būtų nepateisinimai didelis supaprastinimas.
Per keletą dešimtmečių surinkti duomenys nurodo paprastą, bet naujienų antraštes nelabai puošiantį faktą, kad geriausias būdas sumažinti susirgimo vėžiu riziką yra ilgalaikis sveikas elgesys, toks, kaip nerūkymas, aktyvumas, sveikos kūno masės išlaikymas ir alkoholio vartojimo ribojimas.
III mitas: „Rūgštinės“ dietos sukelia vėžį
Kūno pH griežtai kontroliuojamas, dieta negali jo pakeisti
Kai kurie mitai apie vėžį stebėtinai gajūs, nors kertasi su biologijos pagrindais. Viena tokia idėja yra, kad pernelyg „rūgšti“ dieta padaro kraują „per rūgštų“, o tai padidina riziką susirgti vėžiu. Siūlomas atsakymas: naudokite daugiau sveikesnio „šarminio“ maisto, pavyzdžiui, žalias daržoves ir vaisius (tarp kurių, paradoksaliai, yra ir citrinos).
Tai – biologinė nesąmonė. Tiesa, vėžio ląstelės pernelyg šarminėje terpėje neišgyvena, bet taip pat padaryti negali ir nė viena jūsų kūno ląstelė.
Kraujas paprastai būna silpnai šarminis. Tai griežtai reguliuoja inkstai, išlaikydami tokią būseną labai siaurame ir visiškai sveikame diapazone. Tai, ką mes valgome, negali pakeisti kraujo pH (rūgštingumo matmuo) bent kiek ilgesniam laikui. Ir nors žalių daržovių valgymas neginčijamai sveika, taip yra ne dėl poveikio jūsų kūno šarmingumui ar rūgštingumui.
Yra vadinamoji acidozė. Tai fiziologinė būklė, kai inkstai ir plaučiai negali išlaikyti kūno pH pusiausvyros. Dažniausiai ji kyla dėl rimtų ligų ar apsinuodijimo ir kelia grėsmę gyvybei – reikalinga skubi medicininė pagalba. Tačiau nuo pernelyg rūgščios dietos ji neišsivysto.
Žinome, kad šalia vėžio ląstelių esanti aplinka (mikroaplinka) gali tapti rūgštinė. Taip nutinka dėl auglio ląstelių deguonies naudojimo ir energijos gavimo skirtumų nuo sveikų audinių. Mokslininkai intensyviai bando suprasti, kaip tai vyksta, kad galėtų sukurti efektyvesnius vėžio gydymo būdus.
Bet nėra patikimų įrodymų, kad dieta gali manipuliuoti viso kūno pH, ar kad ji turi poveikį vėžiui.
IV mitas: Vėžys yra smaližius
Dar viena plačiai skelbiama idėja yra ta, kad cukrus „maitina vėžio ląsteles“, ir jį reikėtų visiškai pašalinti iš paciento dietos.
Tai bereikalingas labai sudėtingos srities, kurią dar tik pradedame suprasti, supaprastinimas.
„Cukrus“ yra labai platus terminas. Juo apibūdinamos įvairios molekulės, tarp kurių ir paprasti cukrūs, randami augaluose – gliukozė ir fruktozė. Balta medžiaga cukrinėje ant stalo vadinama sacharoze ir susideda iš susijungusių gliukozės ir fruktozės molekulių. Visi cukrūs yra angliavandeniai – molekulės, sudarytos iš anglies, vandenilio ir deguonies.
Angliavandenius – nesvarbu, iš morkos ar iš pyrago, – virškinimo sistema suskaido iki gliukozės ir fruktozės. Jas absorbuoja kraujas ir taip suteikia energiją gyventi.
Visos mūsų ląstelės, vėžinės ar ne, kaip energijos šaltinį naudoja gliukozę. Kadangi vėžinės ląstelės paprastai auga daug sparčiau, nei sveikos ląstelės, jų kuro poreikis yra daug didesnis. Taip pat yra įrodymų, kad jos gliukozę naudoja ir energiją gamina kitaip, nei sveikos ląstelės.
Mokslininkai stengiasi suprasti energijos naudojimo skirtumus tarp vėžinių ir sveikų ląstelių, ir bando juos išnaudoti geresnio gydymo kūrimui (tarp kurių įdomus, bet toli gražu nepatvirtintas vaistas DCA).
Bet visa tai nereiškia, kad cukrus iš pyragų, saldainių ir kitų saldžių patiekalų maitina išskirtinai vėžio ląsteles, o visi kiti angliavandeniai – ne. Mūsų kūnas nesirenka, kuri ląstelė kokį kurą gauna. Jis paverčia praktiškai visus suvalgytus angliavandenius į gliukozę, fruktozę ir kitus paprastus cukrus, kuriuos audiniai pasiima, kai jiems prisireikia energijos.
Nors suvartojamo cukraus, kaip sveikos dietos dalies, mažinimas labai protingas sprendimas ir padeda išvengti svorio prieaugio, tai toli gražu nereiškia, kad cukraus turintis maistas maitina išskirtinai vėžines ląsteles.
Tiek „rūgštinės dietos“, tiek „cukrus maitina vėžį“ mitai iškraipo protingus dietos patarimus. O kalbant apie siūlomas dietas, tyrimai rodo, kad išlieka tie patys nuobodūs sveiko maitinimosi patarimai. Vaisiai, daržovės, ląsteliena, balta mėsa ir žuvis yra gerai. Per daug riebalų, druskos, cukraus, raudona ar apdorota mėsa ir alkoholis – nelabai.
V mitas: Vėžys yra grybas – ir valgomoji soda padeda
Ši teorija kyla iš ne itin pastabaus pastebėjimo, kad „vėžys visada yra baltas”.
Akivaizdi šios idėjos problema – be fakto, kad vėžio ląstelės aiškiai nėra grybinės iš prigimties – yra tai, kad vėžys nėra visada baltas. Kai kurie augliai yra. Bet kai kurie nėra. Paklauskite bet kurio patologo ar vėžio chirurgo, ar pasižiūrėkite į Google nuotraukas (tik gal ne ką tik pavalgę…).
Šios teorijos proponentai teigia, kad vėžį sukelia užsikrėtimas kandida grybeliu, ir kad augliai iš tiesų yra kūno pastangos apsisaugoti nuo šios infekcijos.
Bet nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų.
Be to, daug visiškai sveikų žmonių gali būti užsikrėtę kandida grybeliu – tai yra dalis normaliai ant mūsų visų (ir mumyse) gyvenančio mikrobiomo. Paprastai imuninė sistema grybelius sukontroliuoja, tačiau žmonėms su nusilpusia imunine sistema, pavyzdžiui, ŽIV nešiotojams, infekcija gali komplikuotis.
Akivaizdus „paprastas sprendimas“ yra sušvirkšti į auglius geriamosios sodos (natrio hidrokarbonato – NaHCO3). Tai nenaudojama netgi grybelinių infekcijų gydymui, nekalbant jau apie vėžį. Atvirkščiai, yra tvirtų duomenų, kad didelės natrio hidrokarbonato dozės gali sukelti rimtas – netgi mirtinas – pasekmes.
Kai kurie tyrimai rodo, kad natrio hidrokarbonatas gali paveikti pelėms persodintas vėžio ląsteles ar jų augimą laboratorijoje, neutralizuodamas auglio mikroaplinkos rūgštingumą. JAV mokslininkai atlieka mažą klinikinį tyrimą, siekdami išsiaiškinti, ar natrio hidrokarbonato kapsulės gali sumažinti vėžio skausmus ir surasti maksimalią toleruojamą dozę, o ne tikrina kokį nors poveikį augliams.
Kol kas, mūsų žiniomis, nėra publikuota natrio hidrokarbonato, kaip vaisto nuo vėžio, klinikinių tyrimų.
Taip pat verta paminėti, kad nėra aišku, ar įmanoma duoti tokias sodos dozes, kurių pakaktų nors kiek žymesniam poveikiui žmonių vėžiui, nors mokslininkai tai tiria.
Kadangi kūnas stipriai priešinasi bandymams pakeisti jo pH, paprastai atsikratydamas sodos per inkstus, kyla grėsmė, kad dozės, pakankamos žymiai pakeisti pH apie auglį, gali sukelti rimtą būklę – alkalozę.
Pagal vieną vertinimą, maždaug 12 gramų kepimo sodos dozė per dieną (65 kg suaugusiam) pajėgtų pasipriešinti maždaug vieno kubinio milimetro dydžio auglio pagaminamai rūgščiai. Bet didesnė, nei ~30 gramų dozė per dieną galėtų sukelti rimtas sveikatos problemas – paskaičiuokite patys.
VI mitas: Yra stebuklingas vaistas nuo vėžio…
Nuo kanapių iki kavos klizmų, internete knibždėte knibžda vaizdo įrašų ir asmeninių pasakojimų apie „natūralius“ „stebuklingus“ vaistus nuo vėžio.
Bet nepaprastiems teiginiams reikia nepaprastų įrodymų – YouTube vaizdeliai ir Facebook jokiu būdu nėra moksliniai įrodymai ir nėra tas pats, kas kokybiški, recenzuoti įrodymai.
Daugeliu atvejų neįmanoma nustatyti, ar tokių fragmentiškų šaltinių pacientai išties buvo „išgydyti“ kokiu nors alternatyviu gydymu ar ne. Nieko nežinome apie jų medicininę diagnozę, ligos stadiją ar prognozę, ar netgi tai išvis buvo vėžys. Nežinome, pavyzdžiui, koks kitas priešvėžinis gydymas jiems buvo taikytas.
Ir girdime tik apie sėkmės istorijas – o kaip žmonės, kurie tai išbandė ir neišgyveno? Mirusieji nekalba ir dažnai žmonės, darantys drąsius „stebuklingo“ išgijimo pareiškimus, parenka tik geriausius atvejus, neparodydami viso vaizdo.
Tai išryškina recenzuotų, griežtai mokslinių, laboratorinių ir klinikinių tyrimų duomenų publikavimo svarbą. Visų pirma, tinkamų klinikinių tyrimų atlikimas leidžia mokslininkams įrodyti, kad perspektyvus vėžio gydymas yra saugus ir efektyvus. O antra, šių duomenų publikavimas leidžia gydytojams visame pasaulyje spręsti apie tai patiems ir naudoti savo pacientų naudai.
Tai yra standartas, kurio visi vėžio gydymo būdai turėtų laikytis.
Tai nereiškia, kad gamta nėra potencialių vaistų, nuo aspirino (gluosnio žievės) iki penicilino (pelėsiai) šaltinis. Pavyzdžiui, priešvėžinis vaistas taxolas pirmiausia buvo išskirtas iš Taxus brevifolia žievės ir spyglių.
Bet tai toli gražu nereiškia, kad norėdami įveikti auglį, turėtumėte kramtyti žievę. Gydymas yra efektyvus, nes aktyvusis ingredientas buvo išgrynintas ir patikrintas klinikiniais tyrimais. Taigi, žinome, kad jis saugus ir efektyvus, ir kokias dozes skirti.
Žinoma, vėžiu sergantys žmonės nori ligą įveikti bet kokiomis įmanomomis priemonėmis ir būdais. Ir visiškai suprantama, kad potencialių vaistų ieškoma visur. Bet mes patartume saugotis bet ko, pažymėto „stebuklingo vaisto“ etikete, ypač, jei žmonės bando jums tai parduoti.
Wikipedijoje yra šis, skelbiamų stebuklingais neveiksmingų vaistų nuo vėžio sąrašas, kurį verta peržvelgti.
VII mitas: …ir farmacijos korporacijos jį slepia
Drauge su idėja, kad yra „stebuklingų vaistų“ gausybės ragas, žengia mintis, kad vyriausybės, farmacijos pramonė ir netgi labdaros organizacijos bendrai slepia vaistą nuo vėžio, kadangi tiek daug uždirba iš egzistuojančių vaistų.
Koks konkrečiai „vaistas“ bebūtų minimas, logika paprastai būna tokia pati: jis jau prieinamas, pigus ir negali būti užpatentuotas, todėl medicininė bendruomenė slepia jį, idant prisikimštų savo kišenes. Bet, kaip jau rašėme anksčiau, sąmokslo čia nėra – kartais taip tiesiog neišeina.
Nėra dvejonių, kad farmacijos pramonė turi daugybę bėdų su skaidrumu ir klinikiniais tyrimais, kurias ji turi išspręsti (pradžiai puikiai tiks Beno Goldacre'o knyga Bad Pharma). Stipriai spaudžiame reguliatorius ir farmacijos kompanijas, kad būtume tikri, jog efektyvūs vaistai NHS būtų prieinami už sąžiningą kainą – tačiau svarbu atminti, kad naujų vaistų kūrimas ir bandymas kainuoja brangiai ir kompanijos turi pinigus atgauti.
Įprastos medicinos problemos automatiškai nereiškia, kad alternatyvūs „vaistai“ veikia. Išsireiškiant metaforiškai, tai, jog automobiliai kartais sugenda, nereiškia, kad skraidantys kilimai yra tinkama transporto priemonė.
Paprasčiausiai nėra prasmės farmacijos kompanijoms slėpti potencialų vaistą. Efektyvios terapijos atradimas garantuotų didžiulius tarptautinus pardavimus.
O argumentas, kad vaistai negali būti patentuoti, paprasčiausiai netiesa. Farmakologijos kompanijos nekvailos ir kaipmat pasinaudoja efektyviomis terapijomis. Visada yra būdų, kaip perpakuoti ir užpatentuoti molekules, kurios suteiktų joms investicijų į kūrimą ir klinikinių bandymų (kainuojančių daug milijonų) grąžą, jei pasirodytų, kad gydymas veikia.
Taip pat verta paminėti, kad tokios labdaros organizacijos, kaip Cancer Research UK ir valstybės finansuojami mokslininkai gali laisvai tirti perspektyvius gydymo būdus be pelno motyvo. Ir sunku suprasti, kodėl NHS gydytojai – kurie dažnai išrašo generinius, nepatentuotus vaistus – nenaudotų pigaus gydymo, jei jų efektyvumą patvirtintų klinikiniai bandymai.
Pavyzdžiui, finansuojame didelio masto aspirino bandymus – vaisto, pirmą kartą pagaminto 1897 m. ir dabar vieno iš plačiausiai naudojamų nepatentuotų vaistų pasaulyje. Mes tiriame, ar jis gali užkirsti kelią tiesiosios žarnos vėžiui žmonėms su aukšta rizika, sumažinti chemoterapijos pašalinį poveikį, ir netgi neleisti vėžiui atgyti ir padidinti išgyvenamumą.
Galiausiai, verta atminti, kad visi esame žmonės – netgi politikai ir farmacijos korporacijų vadovai – ir vėžys gali paveikti bet kurį. Žmonės iš farmacijos kompanijų, vyriausybių, labdaros organizacijų ir platesnio „medikų sluoksnio“ taip pat suserga vėžiu ir nuo jo miršta.
Čia, Cancer Research UK regėjome, kaip mylimi žmonės ir kolegos kentė nuo vėžio. Daug jų išgyveno. Daug – ne. Tarti, kad mes – kolektyviai ir individualiai – slepiame „vaistą“, ne tik absurdiška, tai įžeidžia visą pasaulinę pasišventusių mokslininkų bendruomenę, vėžio tyrimų organizacijų, tokių, kaip Cancer Research UK darbuotojus ir rėmėjus bei, svarbiausia, vėžio pacientus ir jų šeimas.
VIII mitas: Vėžio gydymas nužudo daugiau, nei išgydo
Tiesiai šviesiai tariant, vėžio gydymas – ar tai būtų chemoterapija, radioterapija ar chirurgija – nėra pasivaikščiojimas parke. Šalutiniai poveikiai gali būti sunkūs. Galų gale, gydymas, sukurtas žudyti vėžines ląsteles, neišvengiamai paveikia ir sveikas.
Ir kartais, deja, gydymas neveikia. Žinome, kad labai sunku išgydyti vėlyvos stadijos vėžį, pasklidusį po visą kūną, ir nors gydymas gali palengvinti simptomus ir prailginti gyvenimą, smarkiai pažengusio vėžio atveju prognozė liūdna.
Chirurgija tebėra efektyviausias vėžio gydymas, jeigu jis diagnozuotas pakankamai anksti, kad būtų galima daryti operaciją. O radioterapija padeda išgydyti daugiau žmonių, nei priešvėžiniai vaistai. Tačiau chemoterapija ir kiti vaistai nuo vėžio vaidina labai svarbų vaidmenį vėžio gydyme – kartais išgydant ligą, kartais padedant prailginti išgyvenimą.
Teiginiai internete, kad chemoterapija yra „efektyvi tik 3 procentams” yra labai klaidinantys ir pasenę, ir nuodugniau aptariami Science Based Medicine tinklaraščio dviejuose įrašuose.
Taip pat parašėme šį įrašą, atsakydami į teiginį, kad chemoterapija gali „paskatinti vėžį”.
Svarbu pabrėžti, kad vis dažniau vaistai veikia. Pavyzdžiui, daugiau, nei 96 procentai visų vyrų dabar išgydomi nuo sėklidžių vėžio, kai tuo tarpu aštuntajame dešimtmetyje tokių laimingųjų buvo mažiau, nei 70 procentų. Iš dalies už tai reikėtų dėkoti vaistui, prie kurio kūrimo prisidėjome, cisplatinui. Ir trys ketvirtadaliai vėžiu sergančių vaikų dabar išgydomi, palyginus su maždaug ketvirčiu septintojo dešimtmečio pabaigoje – daugelis jų dabar yra gyvi būtent dėl chemoterapijos.
Žinome, kad reikia toli nueiti, kol turėsime efektyvų, švelnesnį visų vėžio tipų gydymą. Ir svarbu, kad gydytojai, pacientai ir jų šeimos būtų realistai ir sąžiningai įvertintų geriausias gydymo būdus, ypač, kai vėžys yra labai pažengęs.
Gali būti geriau pasirinkti skausmo ir simptomų malšinimą, užuot stengusis išgydyti ligą (paliatyvinis gydymas). Gyvenimo trukmės ir kokybės balansavimas visada bus aktualus vėžio gydymo klausimas, ir į jį kiekvienas pacientas turi atsakyti pats.
IX mitas: Kovoje su vėžiu nepadarėme progreso
Tai paprasčiausiai netiesa. Per pastaruosius 40 metų JK dėl tyrimų pažangos, ilgai (10+ metų) išgyvenusiųjų vėžį skaičius padvigubėjo, o mirčių sumažėjo 10% vien per pastarąjį dešimtmetį. Šis mūsų vyr. gydytojo, profesoriaus Peterio Johnsono straipsnis, pabrėžia kai kuriuos svarbiausius faktus.
Savaime suprantama, šie skaičiai susiję su žmonėmis, gydytais bent jau prieš 10 metų. Tikėtina, kad dabar diagnozuoti ir gydyti pacientai turi dar geresnę išgyvenimo tikimybę.
Norėdami pamatyti, kaip pasikeitė vaizdas, pasidarykite arbatos puodelį ir pasirenkite žiūrėti valandos trukmės dokumentinį filmą, kurį padėjome ruošti – The Enemy Within: 50 years of fighting cancer. Nuo ankstyvųjų chemoterapijos dienų šeštajame ir septintajame dešimtmetyje iki naujausių „išmaniųjų“ vaistų ir tikslios radioterapijos, filmas apžvelgia per šiuos metus padarytą pažangą.
Dar yra kur tobulėti. Yra vėžio rūšių, kur progresas buvo daug lėtesnis – pavyzdžiui plaučių, smegenų, kasos ir stemplės vėžių. O kai prarandame mylimą žmogų dėl vėžio, gali atrodyti, kad nėra jokios pažangos.
Todėl taip stengiamės kuo greičiau nugalėti vėžį, kad niekas nemirtų anksčiau laiko dėl šios ligos.
X mitas: Rykliai neserga vėžiu
Rykliai serga vėžiu
Taip, jie serga.
