Nepriklausomybės siekiančios Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) prezidento, generolo Džocharo Dudajevo, kurį nužudė Rusijos kariuomenė, našlė Ala Dudajeva neteko Lietuvos Respublikos pabėgėlio statuso, tačiau labai patogiai apsigyveno Gruzijoje.
Baltijos čečėnų bendruomenės pirmininkė Aminat Saijeva, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje įgaliota atstovauti Lietuvoje nepriklausomybės siekiančią IČR, informaciją patvirtino. „Susiskambinau ne su pačia Ala, o su jos giminaičiu, kuris buvo atvykęs į Lietuvą. Tikrai – jos vardu atėjo laiškas, kad statusas atšaukiamas, nes jį suteikė Gruzija“, - sakė ji.
A. Saijeva priminė, kad Lietuvoje, skirtingai nei baugina daugelis žiniasklaidos priemonių, jokių čečėnų antplūdžio nėra. „Pilietybę, laikiną leidimą gyventi ir pabėgėlių statusą turinčių žmonių skaičius neviršija dešimties,“ – sakė 10 metų Lietuvos pilietybę turinti A. Saijeva.
Generolas Dž. Dudajevas 1996 metais žuvo Čečėnijoje per Rusijos armijos raketos ataką.
„Balsas.lt“ primena, kad čečėnai nuo 1994 metų kariavo du karus su Rusija. 1996 m. Rusija buvo pasirašiusi Chasavjurto susitarimus, kuriais buvo pabaigtas pirmasis karas. Dar po metų pasirašyta Maskvos sutartis „dėl tarpusavio santykių pagrindų“ įtvirtino Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybę de facto. Nepatyrę Ičkerijos vadovai neįregistravo šių sutarčių Jungtinių Tautų Organizacijoje. Vėliau Rusija sutartis sulaužė, kaip ji teigė, dėl to, kad čečėnai susprogdino Rusijoje kelis gyvenamuosius namus, o Š. Basajevo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Dagestaną. Numatytas referendumas dėl IČR nepriklausomybės taip ir neįvyko.
Rusijos pradėtų karų metu visiškai sugriauta daugybė miestų ir kaimų, nužudyta šimtai tūkstančių civilių. Be to, Rusijos karinės pajėgos ir šnipai Čečėnijoje ir užsienyje nužudė keturis Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentus: D. Dudajevą, Z. Jandarbijevą, A. Maschadovą ir A. Sadulajevą.
Manoma, kad pirmame Čečėnų kare žuvo 46 500 žmonių. Kitais skaičiavimais, aukų skaičiai gali siekti nuo 80 000 iki 100 000 žuvusiųjų. Antrojo karo aukų buvo dar daugiau.
Žmogaus teisių organizacijos nevykusiais laiko Rusijos mėginimus legitimuoti Čečėnijos statusą ir santvarką. Ten nuo 2003 m. balandžio 2 dienos veikia regioninė konstitucija, priimta 2003 m. kovo 23 d. referendumu. Manoma, kad iš tikrųjų referendume dalyvavo kur kas mažiau žmonių, nei skelbia oficialios rinkimų komisijos ir Rusijos valdžios atstovai, be to, balsavo tūkstančiai Rusijos kariškių.
Rusijos kareivių motinų sąjungos duomenimis, vien nuo 1999 metų iki 2002-ųjų Čečėnijoje žuvo 6500 kareivių. Gynybos ministerija šiuos skaičius sumažino iki 2700 žuvusiųjų. Skirtumas atsiranda todėl, kad Kareivių motinų sąjunga skaičiuoja ne tik tuos kareivius, kurie žuvo kovos lauke, bet ir tuos, kurie sužeisti mirė vežant į ligoninę ar nuo žaizdų ligoninėje ir tuoj po tarnybos. Tikslių duomenų, kuriuos patvirtintų nepriklausomi šaltiniai, nėra.
Smurtas Šiaurės Kaukaze tęsiasi, nors Maskva giriasi įvedusi tvarką. Dabartinis Maskvos statytinis, prezidentu tituluojamas Ramzanas Kadyrovas valdžią maištingoje teritorijoje palaiko smurtu ir, daugelio žmogaus teisių gynėjų nuomone, teroru. Jo tėvą, kovotojus už nepriklausomybę išdavusį muftijų Achmadą viešai užmušė rusams besipriešinantys čečėnų sukilėliai. Lietuvoje visai neseniai skandalas kilo, kai šalies futbolo rinktinė sutiko žaisti R. Kadyrovo kontroliuojamo Grozno staione. Pasak Rusijos žiniasklaidos – už nemažus pinigus. Pastarosios informacijos nepatvirtino nepriklausomi šaltiniai.
Šiuo metu Dž. Dudajevo našlė gyvena Gruzijoje, kur, pasak A. Saijevos, turi puikias sąlygas ir galimybę televizijos kanalais kalbėti visam Šiaurės Kaukazui.
