Vargu ar šiandien turėtume dvidešimties tomų didįjį „Lietuvių kalbos žodyną„, jeigu ne šiam darbui atsidavę žodžių rinkėjai, kurie duomenis su nešiojamais įrašymo prietaisais rinkdavo tiesiai iš gyvosios kalbos, nukeliaudami didžiulius atstumus per Lietuvos kaimus ir miestelius. Viena tokių entuziastingų žodžių rinkėjų – Vilniaus universiteto dėstytoja prof. Birutė JASIŪNAITĖ (52 m.): „Esu labai daug “valkatavusi“ tose ekspedicijose, bet dėl nieko nesigailiu, galų gale, kiek aš visko mačiau... Dabar visa tai labai gražiai atrodo, nes to nebėra..."
Mergos, pas diedukus!
Pirmoji B.Jasiūnaitės ekspedicija buvo dar studijų metais: 1978 m. vasarą Klykolių miestelyje (Akmenės r.), o jos vadovas – prof. Aleksas Girdenis. Dar ir dabar aktyvią žodžių rinkėją aplanko kraupus sapnas, kaip po kaimus ieškant žodingų gyventojų atvažiuoja ekspedicijos vadovas ir jam neturi parodyti nė vienos įrašytos kasetės...
„Vienos bendrakursės būdavo paliktos viename miestelyje, kitos – kitame, o A.Girdenis visas mus sužiūrėdavo važinėdamas motociklu, – apie pirmąsias ekspedicijas pasakoja B.Jasiūnaitė. – Jis pageidaudavo, kad informantas būtų gimęs ne vėliau kaip iki I pasaulinio karo. Įdomiausia, kad tada mano pašnekovų vyriškoji dalis kaip tik ir buvo I pasaulinio karo kareiviai, nors dar prieš kelerius metus buvo paskelbta, kad visoje Didžiojoje Britanijoje belikę trys šimtai gyvų karo dalyvių. Atsimenu, A.Girdenis taip ir sakydavo: „Mergos, eikite pas diedukus, taip nuo Dievo palikta„. Jam taip atrodė, kad su vyru lengviau bendrauti. Kita vertus, tų vyrų būdavo ir sunkiau rasti, nes moterų amžius yra ilgesnis“.
Kad galėtų tyrinėti šnektą, žodžių rinkėjui mažiausiai reikia dešimties valandų įrašo, o informantų – ne mažiau kaip keturių. Pašnekovas turi būti vietinis, geriau, jeigu ir jo tėvai nėra atvykėliai. „Ne visada būna lengva užkalbinti žmogų, todėl žodžių rinkėjui reikia ir įžūlumo, – pripažįsta prof.B.Jasiūnaitė. – Pirmiausia pageidaujama šnekėti tarmiškai, bent jau Žemaitijoje, tada į tave bus žiūrima kaip į savą žmogų. Trupučiuką turi išmanyti etnografijos dalykus, kad nebūtum išsižiojęs ir galėtum išklausti kaimiečio apie jam įdomius dalykus. Aišku, ieškai senesnių žodžių, ypač kurių nėra žodynuose, ir kreipi kalbą į senesnes realijas".
Kaimo moterų paprastai klausinėjama apie audimo ir verpimo darbus, taip pat apie dainavimą ir šokius. O vyrų teiraujamasi apie įrankius, ūkio darbus ar vyriškus pomėgius: arimą, sėjimą, kalvystę, bitininkystę ar žuvininkystę. Įdomi detalė: štai žodis “ragauti" anksčiau buvo siejamas visai ne su maistu, bet su briedžio ragų ieškojimu ir rinkimu, ir jis buvo užrašytas Varėnos r., Musteikos kaime. Kaimo gyventojai netgi varžydavosi, katras jų pririnks gražesnių briedžio ragų.
Sunkiau su keiksmažodžiais
B.Jasiūnaitei pasitaiko ir visai negirdėtų žodžių, bet jau nedažnai. Praėjusių metų liepą Lietuvių kalbos instituto organizuotoje ekspedicijoje lankėsi pas Kisinių kaimo (Klaipėdos r.) gyventoją Helmutą Lotužį: „Helmuto močiutė pažinojo vaistažoles, jį mažą kartu imdavo jų rinkti, ir jis atsimena žolių pavadinus. Na, iš kur kitur juos užrašytum? Ir tie negirdėti žodžiai normalūs, tiesiog kai kurie jų išėję iš apyvartos. O tai, kad jie čia, Vilniuje, yra nežinomi – visiškai normalus dalykas. Kiekvienoje kalboje yra apie 300 tūkst. žodžių, o paprastam bendravimui pakanka poros šimtų. Tačiau jeigu žmogus yra žodingas, jis vartoja tūkstančius žodžių".
Štai iš savo senelės, kuri mirė būdama šimto metų ir kelių mėnesių, B.Jasiūnaitė užrašė labai daug tautosakos dalykų: patarlių, pasakų, vien tik visokių istorijų apie aštuoniasdešimt, o lapukų su žodžiais – apie septynis tūkstančius. “Tai buvo paprasta kaimo bobutė, kaip pati yra sakiusi: „Gatavai akla, trobas šlavusi, bulves skutusi„. Tai iš jos galėjai užrašyti 7 tūkst. žodžių. O paimk eilinį žmogų iš gatvės, ką iš jo užrašysi? Nelabai ką iš jo peši! Per visą apylinkę visada randi vieną ar du žmones, labai gabius, įdomius“, – apgailestauja VU dėstytoja.
Važinėdama po Lietuvos kaimus ir miestelius B.Jasiūnaitė yra užrašiusi ir keiksmažodžių, kaip antai: „Kad tave perkūnas trenktų ant kalno sauso„. Prisiminė kalbininko Vytauto Vitkausko išsakytus žodžius: „Kalbininkui nėra negražių žodžių, lygiai kaip daktarui nėra negražių organų. Ir rašyti reikia viską“. „Su keiksmažodžiais nėra taip paprasta, nes vieni žmonės sarmatijasi keiktis, todėl geriau, kad tai būtų pažįstamas žmogus. Šiaip keiksmažodžių lietuvių kalboje daug ir jie yra labai gražūs ir ilgi", – sako universiteto dėstytoja, kuri apie lietuviškus keiksmažodžius norėtų išleisti ir knygelę.
Blogų žmonių nesutiko
B.Jasiūnaitė nuo studentavimo laikų iki dabar jau bus užrašiusi maždaug 40 tūkst. lapelių su žodžiais. O garso įrašų net nesuskaičiuotų.
„Tada dar buvo juostiniai magnetofonai, vėliau atsirado ir kasetės. Jas prof. A.Girdenis šifruodavo ir viską į sąsiuvinius surašydavo. Tuos sąsiuvinius susiuva, uždeda viršelį, užrašo, kokie metai ir apylinkė. Tokių knygų namie prisikrovęs šūsnį, yra sakęs: “Jeigu kada žemaičiai, kaip prūsai, išnyktų, tai aš turiu va šituos daiktus„. Anksčiau tokios ekspedicijos būdavo privalomos kaip dialektologijos praktika, ir ne visi norėdavo važiuoti. O dabar, žiūri, kad būtų tų norinčių, bet kad negali vežtis, nes trūksta valdiškų pinigų“, – sako B.Jasiūnaitė.
Aišku, tie buities dalykai anksčiau studentams būdavo sudėtingi: reikėjo ir ant grindų gulėti, ne visi buvo pripratę, prasidėdavo ir ašaros, ir zirzimai. Tekdavo praustis upelyje šaltu vandeniu, būdavo, kad nėra kur išsivirti maisto, ir tekdavo tenkintis sausu maisto daviniu. Būdavo, kad kojas nugraužia kruvinai arba taip lyja, kad be guminių batų negali į lauką kelti kojos. “Mūsų priešas būdavo prastas oras, nes tada pėsčiomis, broliuk mano, į kaimus reikėdavo nueiti, – prisimena žodžių rinkėja. – Kartais pasitaikydavo ir pagalbos: ten susipažindavome su vaikinais, kurie paneles paveždavo su dviračiais ar motociklais. O kartais visą dieną vaikščioji ir nieko nerandi, tada būdavo nekas... Tačiau dabar visa tai labai gražiai atrodo, nes to nebėra. Visų pirma, kaimuose labai mažai žmonių yra. Taip pasitaikė, kad 2004 m. važiavome tėvelio tėviškėn, ten anksčiau buvau buvusi prieš dvidešimt metų. Tai nueini tris kilometrus, namai tušti, langai užkalti, nėra nė vieno žmogaus. O iš sutiktų žmonių mačiau tik du, kurie man tiktų įrašyti... Nuo to laiko praėjo dar šešeri metai, vadinasi, padėtis dar pablogėjo..."
KELI FAKTAI
1902 m. kalbininkas Kazimieras Būga renkamus kalbos dalykus pradėjo rašyti į lapelius. Tie metai laikomi lietuvių kalbos žodyno kartotekos sudarymo pradžia.
Žodyno kartotekai daug žodžių pristatė kalbininkai, kraštotyrininkai, politikai, kultūros ir meno veikėjai, dvasininkai, studentai ir moksleiviai.
Dabar žodyno kartoteka siekia apie 5 milijonus kortelių.
Deimantė ZAILSKAITĖ
