Gruodžio 10-oji – Tarptautinė žmogaus teisių diena, bet Lietuva negali pasigirti tuo, kad mūsų šalyje žmogaus teisės būtų gerbiamos ir nepažeidinėjamos, atvirkščiai – dažnai tarptautiniame kontekste garsėjame kaip tautininėms, religinėms ir seksualinėms mažumoms nepakantumu bei priešiškumu pasižyminti tauta.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas Henrikas Mickevičius, kalbėdamas apie žmogaus teisių situaciją Lietuvoje, sakė: „Didžiausia žmogaus teisių problema Lietuvoje ta, kad joms neskiriamas valdžios institucijų dėmesys: jų nėra politinių partijų, vyriausybės programoje. Dabartinė valdžia skiria dėmesį ekonomikai ir šiek tiek socialinei politikai, bet žmogaus teisių tematikai – ne. Šiuo metu rezultatas toks: mums įstojus į visas tarptautines organizacijas, iš kurių pusės buvo spaudimas ką nors daryti Lietuvoje žmogaus teisių gynimo srityje, bet kokie darbai yra sustoję. Nuo įstojimo į ES jaučiama stagnacija, o nuo 2008 metų labai ryškiai matomas regresas.“
Kalbėdamas apie šio regreso priežastis, pašnekovas sakė: „Nebeliko tarptautinių organizacijų spaudimo, todėl situacija nesikeičia, be to, supratome, kad nepadarėme kai kurių darbų, bet sankcijų nėra jokių. Mes esame tokios kultūros atstovai, kuri supranta tik sankcijas ir nuobaudas, o kompromiso ieškojimas ar derybos mums kol kas nėra labai priimtinos, nes mūsų politikai to taip pat nepraktikuoja. Tam tikra prasme „romantinis“ periodas baigėsi ir šiuo metu yra tam tikras „prablaivėjimas“.
Ilgas jautrių temų sąrašas
Pašnekovo teigimu, akivaizdžiausia ši priešprieša, kai sprendžiami tolerancijos klausimai. „Rasiszmas, antisemitizmas, islamofobija, homofofija ir kiti su diskriminacija susiję dalykai yra labai jautrios visuomenei temos. Atsivėrus kitų valstybių sienoms, į Lietuvą atvyksta vis daugiau įvairių žmonių, kadangi esame pripratę vadovautis stereotipais, tai sukelia įtampą“, – kalbėjo H. Mickevičius.
Dar viena, pasak pašnekovo, aktuali tema kalbant apie žmogaus teises yra privatumo apsauga: „Šiai temai neskiriamas reikiamas dėmesys. Viskas, kas pas mus įdiegiama tolesnei žmonių elektroninės komunikacijos kontrolei, yra pateikiama kaip mokslo pažanga ir rūpinimasis saugumu, o žmonės tai labai palankiai priima ir net nekritikuoja. Lietuvoje nepasiruošus labai skubama įdiegti įvairias sekimo, pasiklausymo priemones, vaizdo kameras, rinkti įvairius duomenis, reikia ar nereikia platinti asmens kodus ir pan.,“ – teigė H. Mickevičius.
Kalbėdamas apie žmogaus teisių pažeidimus, H. Mickevičius paminėjo ir teisingumo sistemos funkcionavimą plačiąja šio žodžio prasme – asmens privatumo negerbimą elektroninėje erdvėje, teismų sistemos darbą ir su diskriminacija susijusių atvejų nagrinėjimą.
Situacija negerėja
Į klausimą, ar yra Lietuvoje tokių žmogaus teisių sričių, kurių situacija pamažu gerėja, pašnekovas sakė: „Nuo to laiko, kai 2008 metais buvo priimta Šeimos koncepcija, prasidėjo labai ryškus regreso laikotarpis. Gerai yra tai, kad žmogaus teisių klausimai bent jau iškyla į viešumą, kaip kad per pedofilijos skandalą iškilo vaiko teisių apsaugos klausimas“, – kalbėjo H. Mickevičius.
Pašnekovo teigimu, Lietuvoje sprendžiant tokio pobūdžio klausimus subyra bet kokios ideologijos. „Kai kalbama apie ekonomiką ar kitus socialinius klausimus, galima išskirti, kuri nuomonė yra konservatyvesnė, liberalesnė, bet kai kalbama apie šeimos klausimus, matomas pasidalijimas į provincialus ir į besiorientuojančius į vakarų vertybes. Konservatyviąją poziciją palaikančių yra daugiau ir šeimos koncepcija yra labai aiškus to pavyzdys“, – teigė pašnekovas.
Slaviškas mentalitetas ir baksnojimas į kaimynus
Apie tai, kaip Lietuva atrodo kitų Eurropos šalių kontekste, pašnekovas sakė: „Lietuva net iš savo artimiausių kaimynų – latvių ir lenkų – išsiskiria savo konservatyvumu. Mūsų mentalitetas tikrai yra artimesnis kaimynams slavams. Pasižiūrėjus, kokias televizijas daugiausiai žiūrime ir kokio radijo klausome taksi, abejonių nekyla, kad Rusija mums žymiai artimesnė nei Vokietija ar Lenkija. Dar vienas ryškus aspektas, kuris stabdo žmogaus teisių situacijos gerėjimą, tai didelė katalikų bažnyčios įtaka šalyje, kokios nėra nei Latvijoje, ar, juolabiau, Estijoje. Katalikų bažnyčia Lietuvoje labai konservatyvi ir kartais bažnyčios hierarcahai pasisako aštriau nei Vatikano atstovai. Dėl šių priežasčių esame mažiau vakarietiška vakarų kultūrinės erdvės dalis.“
Dažnai viešumoje diskutuojant apie žmogaus teisių pažeidimus, prisimenama Serbija ir Baltarusija, kaip šalys, kuriose situacija daug sudėtingesnė - Lietuvos situacija tuomet pateikiama „pozityviau“. Apie tai, ar toks lyginimas turi pagrindo, pašnekovas sakė: „Tai dar vienas provincialumo bruožas – lyginimasis su kitais ir ieškojimas, kam dar blogiau. Tokie argumetai neatrodo rimti, nes kalbant apie Lietuvą ir reiktų žvelgti į konkrečią situaciją bei spręsti savo problemas. Mėgstama apie kaimynus spręstti neturint daug patirties, vos porą kartų ten nuvykus, ar tiesiog apie tai paskaičius. Žinoma, įvykiai, kai jie aprašomi spaudoje, ima atrodyti daug baisesni nei yra tikrovėje.“
Į klausimą, ką reiktų nuveikti, kad situacija Lietuvoje pasikeistų į gerą, pašnekovas atsakė: „Lietuvoje turi atsirasti nacionalinė žmogaus teisių institucija, kuri dirbtų intelektualų, analitinį darbą. Šiuo metu Lietuvoje darbas žmogaus teisių srityje yra suprantamas kaip piliečių skundų gavimas ir atsakymų rengimas – taip dirba Seimo, Lygių galimybių, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriai ir kitos institucijos. Kitose šalyse panašaus pobūdžio institucijos stebi situaciją, analizuoja problemas, ieško sprendimų, vykdo edukacinę veiklą.“
Nepakantumas romams
Etninių tyrimų institutų vadovė Vida Beresnevičiūtė apie šių žmogaus teisių situaciją Lietuvoje sakė: „Mūsų institutas atlieka gyventojų nuomonės apklausas įvairių socialinių grupių atžvilgiu, domimės, kiek gyventojai yra pakantūs ar nepakantūs įvairioms socialinėms grupėms. Lygindami duomenis, gaunamus nuo 2005 metų, pastebime keletą skirtingų aspektų.“
Pašnekovės teigimu, gyventojų nuomonė tam tikrų socialinių grupių atžvilgiu linkusi varijuoti ir šiuo metu stebimas tam tikras „atoslūgis“. „Žinoma, dažnai tyrimų rezultatai būna susiję su tam tikrais įvykiais. Pavyzdžiui, kai 2006 metais buvo griaunami romų būstai ir, nepaisant fakto, kad tik šiemet teismas tuos veiksmus pripažino neteisėtais, didžioji visuomenės dalis šios bendruomenės atžvilgiu buvo nusiteikusi neigiamai. Beveik trys ketvirtadaliai tuomet apklaustų žmonių sakė, kad nenorėtų, kad jų kaimynais būtų romų tautybės asmenys. Šiuo metu šis skaičius yra mažesnis ir savo kaimynystėje romų nepagaidautų apie 57 procentus apklaustųjų.“
Moters teigimu, nėra blogai, kad aktualūs klausimai iškyla į viešumą, nes po diskusijų apie romų situaciją Lietuvoje tam tikra dalis žmonių, paklausti, ar norėtų, kad romai būtų jų kaimynai, teigė, kad neturi nuomonės. „Per pastaruosius penkerius metus šiek tiek sumažėjo neigiamas nuostatas išsakančių skaičius. Tai rodo tam tikrus visuokmenės mąstymo pokyčius“, – teigė pašnekovė.
Moters teigimu, labiausiai socialiai nemėgstamų grupių sąrašas jau kurį laiką nekinta: „Labiausiai nemėgstama grupe išlieka romai, iš įkalinimo įstaigų išėję, homoseksualūs asmenys, psichikos negalią turintys žmonės. Taip pat nemėgstami nepažįstamų religinių judėjimų atstovai, pavyzdžiui Jehovos liudytojai, čečėnai, musulmonai, pabėgėliai ir kitos etninės ir socialinės grupės“, – kalbėjo V. Beresnevičiūtė.
Netolerancija lenkiame Europos vidurkį
Moters teigimu, šių metų apklausų duomenys rodo, kad esame nepakantūs seksualinių mažumų atžvilgiu - tai būtų galima sieti su didelio rezonanso visuomenėje sulaukusiomis homoseksualų eitynėmis. „Šios eitynės tapo nepakantumo ir neigiamų emocijų raiškos objektu. Žmonės, juk, galėjo pasirinkti į jas neiti, nežiūrėti ir nedalyvauti, bet kitoje upės pusėje buvo daugiau žmonių nei tų, kurie žygiavo“, – sakė pašnekovė.
Pasak V. Beresnevičiūtės, lietuviai lyginant su kitų Europos šalimis, yra gana homofobiški. „Mūsų įvairių tyrimų vidurkiai smarkiai pralenkia kitų Europos šalių vidurkį. Pagal šiuos duomenis Lietuvą būtų galima priskirti prie naujųjų ES narių, kurios turi šiek tiek kitokią patirtį įvairiais tolerancijos klausimais. Žvelgiant į klausimų apie diskriminaciją analizę, Lietuva pasižymi menkesniu problemos pripažinimu ir suvokimu, o atliekant mažumų grupių tyrimus paaiškėja, kad jie susiduria su diskriminacija ir ją patiria. Tai rodo mažumų grupių situacijos jautrumą“, – kalbėjo moteris.
