Kaip silkių žūtis, taip ir Lietuvos bedarbių paslaptingas išnykimas turi loginį paaiškinimą. Manoma, kad į Norvegijos pakrantę silkių tuntus persekiodamos išstūmė jomis mintančios žuvys plėšrūnės. Į kokį krantą buvo išstumti Lietuvos bedarbiai, nesunku atspėti pasisukiojus aplink Anglijos darbo biržas – lietuvišką šneką čia išgirsi daug dažniau nei prieš keletą metų. Tada atvažiavusieji dažniausiai ieškodavo įdarbinimo agentūrų, dabartiniai atvykėliai iš karto suka „Job centre“ link, kad ten užsiregistravę gautų bedarbio, o palaipsniui ir kitas pašalpas.
Paaiškėjus, jog emigracijos mastais, skaičiuojant procentais nuo gyventojų skaičiaus, jau antrus metus iš eilės esame nepralenkiami (pernai išvyko 2 proc. visų gyventojų), Briuselio valdininkai nustebo. Lietuvos valdininkai net antakių nepakrutino. Anksčiau girdėtus teiginius, kad emigracija ne problema, problema jos mastai, atrodo pakeitė pastanga emigracijos tiesiog nepastebėti. Kita vertus, visiškai neaišku, kokio dydžio tie mastai turėtų būti, kad taptų Lietuvos valdžios galvos skausmu.
Beje, to skausmo ir su likusiais Lietuvoje užtenka, tad kam papildomai vargintis. Kažkada, kai emigracija buvo gerokai mažesnė, prieš maždaug penketą metų, Lietuvos vyriausybė buvo sukrutusi aiškintis emigracijos priežastis. Sukrutimas baigėsi tuo, kad buvo užsakyta bereikalinga gausa brangių ir nieko nauja neatskleidžiančių tyrimų. Tyrėjai gavo uždarbį, tyrimų medžiaga nugulė į stalčius, o valdžios vyrai ir moterys įgijo teisę skėsčioti rankomis – o ką mes galim padaryti.
Tarsi emigracija būtų koks nors nuo žmonių veiklos ir valios nepriklausantis reiškinys, kaip potvynis arba cunamis, kuris užklumpa netikėtai ir kuriam neįmanoma pasipriešinti. Arba kokia nors limpanti liga, per orą plintanti infekcija, kurios užkratui nepasiduoda tik patys atspariausi.
Kaip gripo, taip ir emigracijos virusas pirmiausia paveikia artimiausią aplinką – jei vienas šeimos narys emigravo, iš paskos, tikėtina, patrauks ir likusieji. Tokia emigracijos virusu užsikrėtusi šeima neišvengiamai bendrauja su platesne aplinka – kaimynais, draugais, darbo ar nedarbo kolegomis ir užkratas plinta. Kaip rodo įvairios apklausos, emigracijos virusu Lietuvoje jau yra užsikrėtę maždaug trečdalis gyventojų.
Jeigu tiek gyventojų būtų užsikrėtę gripo virusu, būtų skelbiama, kad pasiektas aukščiausias epidemijos laipsnis, ir imamasi specialių priemonių užkrato plitimui stabdyti. Nes pavojinga gyvybei. Kalbant apie emigraciją Lietuvos valdžia net nepasivargino įvardinti, kokio laipsnio emigracija jau keltų pavojų tautos egzistencijai. Tokios analizės nėra, užtat yra gausus būrys raudotojų, graudulingai rypaujančių apie dešimtis tūkstančių „anapusin“ – šiuo metu daugiausia į Vokietiją ar Angliją iškeliaujančių emigrantinių sielų – ir keikiančių juos, kad yra nepakankamai atsparūs, nepakankamai užsigrūdinę, nepakankamai besiaukojantys „vardan tos Lietuvos“.
Bet nereikia nusivilti. Aš tikiu stebuklais. Ir jų, manau, bus du. Pirmas – Lietuvoje bus išauginta itin atsparių, visapusiškai užgrūdintų nieko nereikalaujančių ir viską pakeliančių žmonių rūšis. Antras – po dar poros dešimčių metų kokiuose nors Bektonyse emigrantai sukurs atsarginę, geresnę Lietuvą, kurią bus galima gražiai perkelti atgal į tuo metu jau potuštę ir dėl klimato kaitos atšilusią teritoriją tarp Baltijos ir Rusijos.
Ir ne aš viena tais stebuklais tikiu – panašu, kad tokių stebuklų laukia ir Lietuvos valdžia.
Zita ČEPAITĖ
