Viena „Sodros” įmoka – puiku
Daug partijų per rinkimus šnekėjo, kad reikia sujungti taip vadinamas darbuotojo ir darbdavio „Sodros” įmokas. Ir iš tikro, dabartinė sistema yra paini ir neskaidri. Jei pasižiūrėtumėte į savo 600 eurų atlyginimą „ant popieriaus“, pamatytumėte, kad iš jo yra išskaičiuojamas 15 proc. gyventojų pajamų mokestis, 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmoka, 3 proc. darbuotojo „Sodros” įmoka. Iš 600 „ant popieriaus” belieka 473 eurai „į rankas”.
Bet tai – dar ne viskas. Liūto dalį sudaro taip vadinama darbdavio „Sodros” įmoka – 30,98 proc. Jei į rankas jus gaunate tik 473, darbdaviui jūs „atsieinate” 786 eurus. Tačiau šios vadinamosios darbdavio „Sodros” įmokos niekur nesimato: nei „ant popieriaus“, nei statistikoje.
Išties protinga nebeskirstyti „Sodros” įmokų į darbuotojo ir darbdavio. Juk šios lėšos iš esmės skiriamos darbuotojui: pensijai ir pan. Nereikia apsimetinėti, neva, tuos mokesčius už darbuotoją malonės būdu sumoka darbdavys. Tai, kad įmoka vadinama „darbdavio”, nereiškia, kad ji tenka darbdaviui, o ne darbuotojui.
Gyventojų pajamų mokesčio didinimas – nulis naudos ir dideli kaštai
Siūlymas gyventojų pajamų mokestį kelti iki 29 proc. – neišmintingas, juolab, kad yra geresnių alternatyvų. Galima sujungti „Sodros įmokas, padaryti mokesčių sistemą suprantamesne ir skaidresne, ir svarbiausia, užtikrinti, kad dėl šių pakeitimų nenukentėtų nei mokesčių mokėtojas, nei biudžetas.
Pirma, 29 proc. GPM gali kirsti smulkiesiems verslininkams, ypač dirbantiems pagal verslo liudijimą. Jei verslo liudijimų kaina ir toliau bus nustatoma pagal gyventojų pajamų mokestį, verslo liudijimai turėtų brangti dvigubai. Smulkiam verslui regionuose tai būtų stiprus kirtis per kojas, nė kiek nederantis su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) nuostatomis.
Antra, 29 proc. GPM (vietoje dabartinio 15 proc.) būtų taikomas ir tiems, kas investuoja ar taupo. Tai pasiųstų nereikalingą ir neigiamą signalą investuotojams, kad Lietuvoje mokesčiai auga dvigubai. Estija, Latvija ar kitos šalys, su kuriomis konkuruojama dėl investicijų, taiko atitinkamai 20 ir 23 proc. gyventojų pajamų mokestį.
Taigi, jei mokesčiai bus pertvarkomi taip, kad mokėtume daugiau GPM, bet mažiau „Sodros“, smulkiems verslininkams ir investuotojams sąlygos greičiausiai pablogės, Lietuvos investicinis patrauklumas – sumažės. Dirbantiems pagal darbo sutartis, pinigine prasme greičiausiai, niekas nesikeis. (nebent, kalbos apie tai, kad uždirbantys virš 1000 eurų „ant popieriaus“ mokės didesnius mokesčius, virs kūnu – tuomet mokesčiai padidės).
Net jei dirbantiems pagal darbo sutartis dėl mokesčių pertvarkos niekas nesikeis pinigine prasme, vienas didelis pokytis vis dėl to įvyks. Dabar į valdišką socialinio draudimo sistemą („Sodrą”), mes sumokame po 40 proc. atlyginimo (tik iš tų 40 proc. 9 skiriami privalomam Sveikatos draudimui). Tai reiškia, kad bent teoriškai galima kelti klausimą, kodėl sumokame daug, o gauname mažai. Yra (ar bent turėtų būti) vedama apskaita, kiek kiekvienas iš mūsų sumokėjo „Sodrai”. Yra bent teorinis ryšys, kad pensiją gauni ne iš valdžios malonės, o iš savo sumokėtų pinigų.
Pagal naująjį siūlymą, valdiškai pensijų sistemai skirsime tik 9 proc., o viską iš esmės sumokėsime per gyventojų pajamų mokestį. Paprastai tariant, beveik visi mūsų pinigai nueis į bendrą katilą, t.y. biudžetą. Pradings bet koks (net teorinis) ryšys, tarp to, ką sumokėjai ir ką turi gauti. Išaugs grėsmė, kad jei reikės daugiau pinigų pvz., kultūrai, juos paims iš pensijų ir atvirkščiai. Kuomet žmogus nemato ryšio tarp to, ką jis sumoka, ir to, ką gauna, paskata nemokėti mokesčių – didėja.
Alternatyva – šiek tiek naudos ir nulis kaštų
Laimei yra kitų būtų, kaip išskaidrinti mokesčių sistemą ir nesukurti papildomų blogybių, nenuskriaudžiant nei žmogaus, nei biudžeto.
Pirma, (kaip ir numatyta LVŽS plane) reikia sujungti darbuotojo ir darbdavio „Sodros” įmokas. Visi atlyginimai „ant popieriaus“ tokiu būdu išaugtų net trečdaliu, tačiau iš darbuotojo atlyginimo išskaitoma būtų nebe 9 proc. „Sodros” įmoka, o 31 proc. įmoka.
Antra, kadangi atlyginimas „ant popieriaus“ išaugtų trečdaliu, norint užtikrinti, kad neišaugtų mokesčių našta, reikėtų sumažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą (nes nuo 130 eurų sumokėtumėte daugiau mokesčių nei nuo 100). GPM būtų galima mažinti iki 11 proc. (atitinkamai mažinant ir kitas nuo atlyginimo „ant popieriaus” skaičiuojamas įmokas ar mokesčius).
Ir nors pinigine prasme iš esmės niekas nepasikeistų, toks pakeitimas turėtų keletą privalumų prieš valdžios siūlomą sprendimą.
Pirma, niekam nedidėtų mokesčiai (o kai kam net šiek tiek sumažėtų). Antra, nesumažėtų šalies patrauklumas investicijoms, atvirkščiai – jis išaugtų. Tarptautinėje verslo bendruomenėje vietoj žinios, kad Lietuva dvigubai kelia mokesčius, sklandytų žinia, kad Lietuvoje mokesčiai mažėja. Trečia, žmonių į pensijų sistemą sumokami pinigai nepradingtų bendrame katile. Šalies mokesčių sistema išties taptų skaidresnė.
Galima tik pasveikinti naująją valdžią, kad imasi mokesčių sistemos. Belieka tikėtis, kad deklaruotas profesionalumas, kaštų naudos analizė ir visi kiti žadėti pokyčiai nėra tik akių dūmimas. Profesionalai versle nesirenka tik iš vieno pardavėjo. Profesionalai politikoje neturėtų rinktis tik iš vieno varianto.
