Paprastai pilnas darbo krūvis – 40 valandų per savaitę. Su mokytojais šiek tiek sudėtingiau: jų darbo savaitę sudaro 36 val, iš kurių maždaug 23 pamokos per savaitę kontaktinės, ir tai yra laikoma gana intensyviu krūviu. Tai reiškia 5 pamokas po 45 minutes pirmadienį, trečiadienį, penktadienį ir po 4 antradienį, ketvirtadienį. Kai kurie mokytojai dar turi neformalaus ugdymo būrelius ar auklėjamąją klasę.
Žinoma, 23 kontaktinės valandos, kuomet mokytojas moko moksleivius, nėra vienintelis laikas, kai mokytojas dirba. Skiriamos valandos pasiruošimui pamokoms, darbų taisymui ir pan.
Jei dauguma dirbančiųjų turi 28 dienas apmokamų atostogų per metus, tai mokytojai – bent 56. Be to, dar yra 5 dienos moksleivių atostogų rudenį, 10 – per Kalėdas, dar 6 pavasarį. Kadangi šių atostogų metu moksleivių mokykloje nėra, mokytojams skiriamas laikas planuoti savo veiklą, metodiškai tobulėti, ruošti renginius, rūpintis savišvieta ir pan.
Taigi, kiek mokama už šios apimties darbą mokytojui? Apie 600 – 700 eurų „į rankas“. Tiksli suma priklauso nuo mokytojo įgytos kvalifikacijos, stažo ir pan. Kai kurie mokytojai dar moko privačiai (korepetitoriavimas). Neoficialiais duomenimis, miestuose paklausus korepetitorius papildomai gali uždirbti 100 – 200 eurų per mėnesį.
Kodėl yra uždirbančių nedaug?
Bet šalia šių skaičių yra ir daug nelinksmų istorijų, kai atlyginimai siekia vos 400 eurų ar net mažiau. Net statistinis mokytojo atlyginimo vidurkis tesiekia 500 eurų. Kodėl?
Nors pagal tai, kokią dalį lėšų skiriame švietimui, esame netoli ES vidurkio. Nėra naujesnių duomenų apie visą ES, bet 2011 m. Lietuva švietimui skyrė 5,2 proc. viešųjų išlaidų nuo BVP, Latvija – 5 proc., Estija – 5,2 proc., ES vidurkis – 5,3 proc. (Šaltinis - Eurostat). Palyginimui, 2016 m. Lietuvoje švietimui skirta apie 1,66 mlrd eurų. Tai didesnė suma nei 2011, nors procentas nuo BVP ir yra mažesnis (4,5 proc.).
Bet 400 eurų atlyginimai atsiranda dėl to, kad trūksta mokinių ir pamokų. Dalis mokytojų nedirba pilnu krūviu. Moksleivių, t.y. tų žmonių, dėl kurių apskritai reikia mokytojų – sparčiai mažėja. Mokytojų – ne taip sparčiai. 2009 m. turėjome 435 809 moksleivių ir 39 328 mokytojų. 2014 m. moksleivių sumažėjo iki 334 785, mokytojų – 32 243. Moksleivių – trečdaliu, mokytojų – penktadaliu.
Viena vertus, galima pagalvoti, kaip išnaudoti šį didelį mokytojų skaičių. Galbūt reikia mokytojų – padėjėjų vaikams su specialiaisiais poreikiais. Galbūt reikia specialių mokytojų ypač gabiems vaikams. Sprendimų gali būti įvairių. Bet sutikime, kad tokių pertvarkų tikslas turėtų būti moksleiviai, geresnis jų išsilavinimas ir kuo geresnių sąlygų ugdymui sudarymas (čia patenka ir mokytojo atlyginimas).
Kaip padidinti atlyginimus?
Jei norime padidinti mokytojų atlyginimus, yra du esminiai būdai tai padaryti.
Vienas – mažinti finansavimą kitoms biudžeto sritims ir daugiau skirti švietimui. 2016 m. biudžetas yra apie 10 mlrd. eurų (su ES lėšomis). Švietimui skirta 1,66 mlrd. eurų, arba 16,6 proc. viso biudžeto. Sumažinus finansavimą kitoms sritims 100 mln. eurų ir padalinus juos 32 243 mokytojams, kiekvieno jų atlyginimas per mėnesį į rankas paaugtų apie 150 eurų. Ar tai sutvarkytų visas blogybes švietimo sistemoje ir užkirstų kelią protestams ateityje?
Kitas kelias – efektyvinti pačią sistemą. Kaip rodo LLRI tyrimas, dalis švietimo lėšų tiesiog iššvaistoma neefektyviems pastatams: nuo šildymo iki pastatų priežiūros. Kai kuriose nedidelėse apie 5 tūkst. moksleivių ir 500 mokytojų turinčiose savivaldybėse sutvarkius mokyklų tinklą ar „aplinkos priežiūrą” (pastatų išlaikymą, pagalbinį personalą) galima sutaupyti apie 2 mln. eurų per metus. Juos skyrus 500 mokytojų, toje savivaldybėje atlyginimas kiekvienam per mėnesį padidėtų po 200 eurų į rankas. Nereikėtų nei naujų mokesčių, nei skriausti kitų biudžeto sričių.
Aplinkos išlaidų sumažinimo sprendimų gali būti įvairiausių. Galbūt vienur reikės jungti mokyklas. Kitur gal užteks atsisakyti giminystės ryšiais susijusių sargų ir ūkvedžių. Nes šalia 32 tūkst. mokytojų yra dar ir apie 20 tūkst. aptarnaujančio personalo.
Kaip padaryti, kad nebeliktų pustuščių mokyklų, kur pastato priežiūrai skiriama daugiau lėšų nei pačiam švietimui, – kita diskusija. Bet besibaiminantiems, kad pradinukai nebegalės vaikščioti į mokyklą šalia namų, pateiksiu porą skaičių. Lietuvoje yra 19 000 1-4 klasių moksleivių, kurie gyvena toliau nei 3 km iki jų lankomos mokyklos. Juos į pamokas atveža tėvai, viešasis transportas ar geltonieji autobusiukai. Per 7 tūkst. pradinukų kasdien vežiojami ne į artimiausią mokyklą. Paprastai tariant, tėvai renkasi patinkančias mokyklas, o ne tas, kurios yra arčiausiai.
Ta tendencija ateityje tik didės. Lygiai tas pats yra 9-12 klasėse. Kurią gimnaziją renkatės? Geriausią, į kurią sugebate patekti, ar tą, kuri arčiausiai namų? Konkurencija tarp mokyklų, mokyklos į kurias visi norėjo patekti egzistavo net sovietmečiu. Absurdiška manyti, kad rinkos ekonomikoje yra ar bus kitaip.
Yra du būdai spręsti švietimo problemą: vienas – mestelti mokytojams pinigų (ypač populiaru prieš artėjančius rinkimus). Bet kiek ilgai tai veiks? Iki kito streiko? Kitų rinkimų? Moksleivių gi stebuklingai nepadaugės. Kitas būdas – sutvarkyti ir suefektyvinti sistemą. Belieka pasirinkti.
Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
