Gamta– laukinių paukščių ir žvėrių namai, todėl į juos žmogui brautis nevalia. Per didelis gailestis laukinei faunai ne tiek padeda, kiek kenkia. Žinovai tvirtina, kad bandymai keisti natūralius procesus atsisuka prieš pačius gamtos gyventojus.
Taip jau gamtoje sutvarkyta, kad, ėmus vėsti orams, paukščiai ir žvėrys pradeda migruoti. Laukinė fauna traukia pietų kryptimi, kur šilčiau, kur lengviau rasti maisto. Ateina pavasaris– visi sugrįžta. Taip ir sukasi gamtos ratas.
Yra maisto– kam skristi?
Žiemoti lieka tik pasiligoję, per silpni tolimai kelionei paukščiai arba tie, kurie jau spėjo priprasti prie žmonių rodomo dėmesio, nes buvo nuolat lesinami, globojami. Daugelis jų pasmerkti žūti. Tokia lemtis, deja, ištinka ir pernelyg didelio rūpestingumo iš žmonių sulaukiančius gyvosios gamtos atstovus.
Štai ir šįmet Vilnioje, prie pat Gedimino kalno Vilniuje, iki šiol vangiai plaukioja gulbės, nors jos seniai turėjo šildytis pietų šalyse.
„Jei gulbės neišskrido– negerai, vadinasi, jos išsiderino iš savo ciklo,– neabejoja Lietuvos zoologijos sodo Paukščių skyriaus vedėja Raimonda Varlauskienė.– Jos– arba pasiligojusios, nusilpusios, arba, labiau tikėtina, įpratusios prie žmonių rodomo dėmesio. Jei žmonės maitino, paukščiai pamiršo instinktą ieškotis maisto. Jo yra, vadinasi, niekur skristi nereikia.“
Taip lepindami paukščius darome jiems meškos paslaugą. Manome, kad padedame, o iš tikrųjų tik kenkiame jiems.
Žiemą paukščiai turi gauti daugiau maisto negu šiltuoju metu, nes jis suteikia daugiau jėgų, stiprina organizmą. Nereguliariai, nepakankamai maitinamos gulbės nusilpsta, žiemą sunkiau rasti vandens augalų, o tvenkiniui užsitraukiant ledu, gali įšalti į ledą ir žūti. „Todėl jokiu būdu nereikia laukinių paukščių atpratinti nuo maisto paieškų, nereikia jų prisijaukinti,– pataria specialistė.– Pamatys, kad maisto vis sunkiau susirasti– skris jo ieškoti kitur.“
Prisiminusi natūraliąją gamtos atranką R.Varlauskienė paminėjo ir tai, jog kartais tėvai kai kuriuos savo jauniklius– silpnus, ligotus– patys išmeta iš lizdo. „Radę tokius žmonės parsineša į namus, maitina, stiprina, o paskui išleidžia į laisvę,– sako ji.– Bet toks paukštis jau nemoka gamtoje prisitaikyti. Jis pasmerktas žūti.“
Todėl geriausia išvis nesikišti į gamtą, nejaukti per šimtmečius nusistovėjusių nerašytų jos taisyklių. Mat tik sveika gyvūnų rūšis yra stipri, gebanti prisitaikyti, išlikti, neišsigimti.
Na, o jei šiltesniuose kraštuose žiemojantys paukščiai vis dėlto pasiliko, nevalia ramiai stebėti, kaip jie kankinasi. Būtina pamaitinti, surasti jiems šiltą pastogę. Lietuvos zoologijos sodas laukinių gyvūnų nepriima, todėl juos reikėtų perduoti gyvūnų globos draugijai.
Žvėrių namai– ne tvarte
Laukiniais žvėreliais rūpintis irgi reikia atsakingai nepamirštant, kad jų namai– gamta, o ne gardas naminių galvijų tvarte.
Kai žiema šalta ir snieginga, kaip šiųmetė, Lietuvos zoologijos sodo Žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė nemato nieko bloga, jei laukiniams žvėreliams pagelbėsime maisto atsargomis. „Medžiotojai tuo užsiima, bet jei turite atliekamo, žvėreliams tinkamo ėdesio, kodėl jo nenuvežus į mišką,– kalba ji.– Kai sniego– kalnai, kanopiniai neatsikrapšto žolelių, o vien šakelių jiems negana. Tik reikia nepamiršti prie šėryklų padaryti takus, priėjimą.“
Gilią ir sniegingą žiemą, anot specialistės, laukinius gyvūnus dažniau persekioja traumos, nes sniego pluta kai kur būna aštri, pradreskia blauzdas.
„Tik susižalojusius gyvūnus galima laikinai priglausti, kol atvyks gyvūnų globos draugijos atstovai jų paimti, suteikti pagalbą,– primena ji.– Kitus palikite ramybėje. Jei bus lemta– išgyvens, jei neturės jėgų pasprukti nuo plėšrūnų– pasitarnaus šių išlikimui.“
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
